BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

filosofija, 3 kursas

1 kl. Filosofijos kilmė ir prasmė. Gamtos veikla tiesiog atkartoja žmogaus veiklą. Mitologinėje kultūroje pastebimi filosofiniai klausimai: Ar pasaulis yra nuogas chaosas ar yra tvarka? Jei nebūtų mitologinės kultūros, nebūtų atsiradęs mokslas. Objektyviai iškyla reikalas senąjį mitologinį mąstymą pakeisti nauju teoriniu mąstymu. filosofija, atsiranda VII a. pr. m. e., pirmas pavartoja žodį Pitagoras, philosopia - išmintie meilė. Atsiradus filosofijai labai pasikeičia lygtolinis mąstymo būdas, mitologinis mąstymas labiausiai rėmėsi poetiniais įvaizdžiais. Imama naudoti griežtai apibrėžtas sąvokas vietoj metaforų, poetinius pasakojimus keičia logiškai susietų teiginių sistema. Ji remiasi ne tradicija, o argumentais ir tiesos paieška. Iki pat XVII a. naujųjų laikų filosofija simbolizavo visa apimantį mokslą. XVII a. įvyksta lūžis, prasideda mokslų diferenciacijos laikotarpis, vienas po kito nuo filosofijos „atskyla” fizika, astronomija, matematika, medcinos mokslai, humanitariniai mokslai. Užtat jai lieka kita srytis - paties mokslo apmąstymas. Pats mokslas yra, deja, bejėgis pasakyt kas jis esąs. Filosofija tapusi mokslotyra
1. Mokslas tiria tikrovę, filosofija ją interpretuoja.
2. Mokslas formuoja dėsnius, jo tiesos tikslios ir vienareikšmės. filosofijos tiesos yra atviros
3. Filosofija orientuojasi ne vien į tiesą, bet ir į išmintį.
4. Filosofija nėra praktinė disciplina. Filosofiją domina kitas dalykas - žmogaus ir pasaulio santykio problema. Filosofija apmąsto būtie pagrindus, žmogaus santykį su visuomene ir gamta bei pačiu savimi, filosofijai visada rūpi vienas dalykas - žinių ir vertybių darna.
filosofija reprezentuoja savistovę kultūrinę tradiciją šalia mokslo, meno, politikos, religijos ir teisės. Ji apmąsto bazines žmonijos egzistavimo problemas..
2kl Filosofija ir žmogaus pasaulėžiūra
F. glaudžiai susijusi su kultūra. Kultūrai būdingas požiūris į pasaulį ir žmogaus vietą jame, tos kultūros puoselėjami idealai, jai būdinga vertybių sistema. Taigi, kultūrą integruojantis pradas yra pasaulėžiūra. Pasaulėžiūra - pažiūrų į pasaulį ir žmogaus vietą jame sistema bei su šiomis pažiūromis glaudžiai susiję žmonių gyvenimo principai, įsitikinimai, idealai, vertybinė orientacija.
Skirtingų epochų, skirtingų socialinių grupių pasaulėžiūra nėra vienoda. pasaulėžiūrai įtakos turi taip pat socialinio gyvenimo sąlygos, būdingos visai visuomenei, o ne tik tam tikrai grupei. Nemažą įtaką pasaulėžiūrai turi mokslo atradimai. Pasaulėžiūrą formuoja įvairūs veiksniai. Iš tikrųjų - juk f., aiškindama būties pagrindus, žmogaus santykį su pasauliu ir savimi pačiu, formuoja tuo pat metu ir bendrą požiūrį į pasaulį ir bendrą vietą jame. Teorinė f. sprendžia pasaulio prigimties - materialios ar dvasinės - problemą, o tai, be abejo, yra vienas svarbiausių pasaulėžiūros klausimų. Praktinė f. siekia nustatyti bendrus elgsenos principus, o juk poelgiai kaip tik ir išryškina žmonių pasaulėžiūrą F. daro didžiulį poveikį žm. įsitikinimams, idealams, vertybinei orientacijai.
1. pasaulėžiūra yra masinės, socialinės psichologijos reiškinys - žm. įsitikinimai, kurių apraiškos yra poelgiai, o f. yra teorinis darinys - ją sudaro įvairios teorinės doktrinos ir koncepcijos. 2., f. tėra vienas iš veiksnių darančių įtaką pasaulėžiūrai.
Trumpai tariant, f. tapatinimas su pasaulėžiūra yra klaida.

3. Tikrovės vieningumo problema Antikos filosofijoje. (Mileto mokykla) Būties problema sen. Graikijos filosofijoje.
Pirmieji filosofiniai mokymai susiformuoja VII a. patys pirmieji graikų mąstytojai siekia atsiriboti nuo pasaulio sužmoginimo. Pagrindinė tema buvo pasaulio prigimties problema. Kas yra pasaulis? Ar jis tik regimų daiktų buveinė? Minėti klausimai tapo dingstimi atsirasti pirmajai filosofinei graikų mokyklai „ Mileto mokyklai”. Mileto mieste VII a. p. m. e. susiduria 3 mąstytojai: Talis, Anaksimandras, Anaksimenas. Jei žmogus remtųsi ne jutimais, o protu, tai jam pagal Talį atsivertų kitas vaizdas. vidine tvarka pasižymi pasaulis. Talis pavadino - kosmosu. Jo jėga beasmenė užtikrinanti kosmoso tvarumą, amžinumą, padeda pirminė medžiaga - arche (pradas). Taliui tokiu pradu yra vanduo, bet ne tyras, kurį geriame, o niekuomet neišnykstantis, neišgaruojantis, tai yra pastovi nedaloma medžiaga. Iš vandens pradų viskas gimsta ir vėl subyra į vandens molekules.
Anaksimandrui tokia medžiaga - medžiagiška esybė, kurią jis vadino apeironu - tai neapibrėžta beribė būtis, kurią Ananksimandras tapatino, regis su erdve, iš dalies - su laiku; Anaksimenui - oras. Tokiu būdu miletiečių dėka buvo pasiūlytas filosofinis novatoriškas pasaulio modelis, pasaulio prigimtis yra savaiminė, natūrali. Jis gyvena savo paties įvesta tvarka. Kosmoso įvesta tvarka jokiu būdu nėra atsitiktinė, spontaniška. Kosmosas tvarkosi tobulai, siekdamas visų gamtinių reiškinių, harmonijos ir darnos. Jame apsijungia: tiesa, grožis ir gėris. nes tobulybės iš principo neįmanoma nei pagerinti, nei patobulinti. Ją galima tik sugriauti. Jie niekaip negalėjo paaiškinti vieno dalyko: kokiu būdu iš pastovių ir amžinų nenykstančių pradų atsiranda nykstantys, nepastovūs reiškiniai. Į šį neatitikimą dėmesį atkreipia kitas to meto mąstytojas Herakleitas.
4. Tikrovės įvairovės problema Herakleito ir Demokrito filosofijoje. Herakleitas paskelbė, kad pasaulis nėra amžino pastovumo buveinė. Jis yra dinamiškas tiek išore, tiek vidumi. Jis įkūnija nuolatinį tapsmą. Pasaulis panašus į upės tekėjimą, viskas jame teka ir mainosi, dėl to nepaliaujamo tekėjimo į tuos pačius upės vandenis niekam nepasiseks įžengti antrą sykį. 1.pirminė medžiaga - ugnis. Pati ugnis yra dinamiška, o visas kosmosas - amžinai plevenanti kitimų ugnis. 2.kitimus palaiko prieštaravimai, priešybių kova.
Tačiau visuose tikrovės pokyčiuose egzistuoja vienas pastovumas. Tas pastovumas - tai būtina, dėsninga kitimų eiga.
Pasak Demokrito (IV a.pr.m.e.) ir jo bendražygio Leukipo, kosmose egzistuoja 2 pradai - atomai ir tuštuma. Visi atomai kokybiškai nesiskiria, skiriasi grynai kiekybiniu atžvilgiu (dydžiu, forma, padėtimi atominėje struktūroje). Skriedami tuštumoje atomai sąveikauja vienas su kitu ir gimdo naujas, iki tol neregėtas atomines struktūras. daiktai susideda iš atomų. atomai yra amžini, nekintami, nedalomi. Demokrito atomai skiriasi savo forma, dydžiu, padėtimi tvarka; be jų, dar egzistuoja ir tuštuma. Svarbiausią Demokrito tezę galima suformuluoti taip: pasaulio pradai yra atomai ir tuštuma. Siela, pasak Demokrito, taip pat sudaryta iš atomų. Visi regimi kūnai (kaip ir siela) yra laikini: jie atsiranda ir išvksta. Bet juos sudarantys atomai yra amžini, - kinta tik jų padėtis ir išsidėstymo tvarka.
5. Priežastingumo problema Demokrito filosofijoje. Demokritas domėjosi, ar įmanomas kompromisas požiūryje į būtį, ar įmanoma pasaulio pastovumą suderinti su jo kintamumu? Pagal šią teoriją, kosmose yra 2 pradai: atomai ir tuštuma Gamtoje niekas nevyksta be priežasties. Demokritinė priežastingumo samprata susilaukė pripažinimo, ji virto savotiška klasikine kultūrine tradicija. Iki pat 19 am. pradžios šio požiūrio laikėsi ir mokslas, ir filosofija, ir eiliniai žmonės. demokrito ir jo pasiekėjų bėda buvo ta kad jo priežastingumo supratimas buvo mechanistinis. Tikrovėje šios negatyvios išvados nepasiteisino: kad ir kokie būtini gamtos dėsniai, jie nesupančiojo žmogaus. Žmogus laisvas nuo aklos priklausomybės būtinumo, nes jis gali tą būtinumą pažinti.
Istorijos eigoje veikia atsitiktinumai.
Tokiu būdu, žmonių gyvenime susiduriame su atsitiktinumų jūra. Jei iš visuomenės persikelsime į mikrodalelių pasaulį, tai ir čia atrasime objektyvius atsitiktinumus. Užfiksuoti elektrono judėjimo trajektoriją dar niekam nepavyko, kodėl? Dėl begalybės pašalinių atsitiktinių poveikių. Šiuolaikinė filosofija atsisako mechaninio priežastingumo idealizavimo, jei priimtinesnė nuosaikaus priežastingumo samprata. Pagal ją, vienos priežastys gali būti būtinos, o kitos atsitiktinės. Vadinasi, šiuolaikinė filosofija teigia, jog atsitiktinumų prigimtis yra objektyvi - atsitiktinumai nėra žmogaus išmonė.
6 kl. Būties problema Parmenido filosofijoje.
Elėjos m-klos atstovas, gyveno apie 540-480 m.pr.Kr.; Būtis yra tai, kas neatsiranda ir neišnyksta; Būtis - tai, kas negali pavirsti nebūtimi; Būtimi galima vadinti tik tai, kas amžina ir nekintama, bet koks kitimas yra nesuderinamas su būtimi; Būtis yra, o nebūties nėra. Jeigu ji būtų, galėtų nebūti pasaulio, o mes įrodėme, jog jis yra. Jei nėra nebūties, tai nėra ir kitimo: kiekvienas kitimas reikštų nebuvimą, nebūtį. Vadinasi, būtis yra, ji nekintama, o kadangi nekintama - amžina. Viskas yra amžina ir pastovu.”
7 kl. Gėrio samprata sofistų filosofijoje Kiekv. individo sąmonėje vertybės- kasdieniai orientyrai. Be jų žm. nepajėgtų kryptingai veikti. Be vertybių individas nesugebėtų įveikti savo veiksmų chaoso. Kasdieniniame gyvenime vertybės dažnai painiojamos su gėrybėmis, Gėrybės- visa tai kas supa žm., visa materiali kultūra. Vertybėmis tampa tik neobjektyviai reikšmingos žm. gėrybės. Vertybės paprastai būna bendros visai žmonijai, jos vadinamos bazinėm vertybėm, kadangi jos formuojasi bendrų žmonijos interesų (reikmių) pagrindu. Pvz.: meilė, teisingumas. Tačiau yra vertybių, kurios yra asmeninio pobūdžio. Vertybės sudaro žm gyvenimo pagrindą.
1. Prigimtinės vertybės- laisvė,.2. Egzistencinės vert.- soc. santykių darna 3. Ekonominės vert.- darbo efektyvumas,.4. Socialinės vert.- soc. teisingumas,.5. Politinės vert.- politinis teisingumas, 6. Epistemologinės vert.- mokslinės tiesos, 7. Etinės vert.- gėris (moralinis), 8. Religinės, estetinės vert.- Dievas, Sofistai skelbėsi esą išminties mokytojai, savotiški antikos Basanavičiai (švietėjai), švietimo tikslais jie ėjo į mases, mokė raštų, protingo ūkio tvarkymo bei retorikos- iškalbos meno. Už mokymą būtinai reikalaudavo pinigų - tas, kuris moka už mokslą, tas jaučia pareigą mokytis, tas, kuris nemoka už mokslą, žvelgia atsainiai, galim mokytis, galim ne.
Ugdydami iškalbos meną žmonėse, jie nevengdavo neleistinų išvedžiojimų, neteisingiems teiginiams suteikdami teisingą prasmę. Jie skelbdavo, kad girtuokliavimas- ir blogis (pagreitina mirtį), ir gėris (padeda artimiau dvasingai bendrauti). Nepaisant negatyvių jų mokymo aspektų, sofistais sukūrė mokymą vertą šiandieninio dėmesio.
Žymiausi atstovai: Protagoras, Gardijus, Trasimachas??. Sofistai sąmoningai stoja prieš supaprastintą, natūralistinį požiūrį į žm. Žm. nėra didžiojo kosmoso minidalele (mini kosmosas), jis nėra natūralistinis gamtos darinys. Žm. apibūdina refleksai, instinktai, biologinė kūno sandara. Šios savybės žm sieja su gamtinėm būtybėm, tačiau kt savo puse jis fundamentaliai skiriasi nuo gyvūnų pasaulio. Jis turi tai, ko neturi nei vienas gamtinis padaras- laisvės turėjimą. Gyvūnai nėra laisvi. Laisvu gimsta tik žm ir ta jo savybė- prigimtinė.
nuo žm priklauso, kuriems daiktams egzistuoti, o kuriems ne. Gėrio formulė išmintingajam skambės taip: kas naudinga man, tas ir teisinga ir dora mano paties atžvilgiu.
Taigi gėrio kriterijai, pasak Sofistų, yra sąlyginiai. Būdamas laisvu kiekvienas žm turi teisę įsivesti savas gėrio taisykles, tokiu būdu bendrų gėrio kriterijų neegzistuoja.. Politikoj aukščiausias gėris- galia. Vadinasi tas, kuris yra stipresnis, tas yra ir teisingesnis.
8. Gėrio kriterijų problema Sokrato filosofijoje.
Sofistų pradėtą žmogaus filosofiją toliau plėtojo Sokratas 4a. prieš mūsų erą. 1. Jis buvo vienas pirmųjų idealistinės sistemos kūrėjų, nuo jo prasideda idealizmas,2 Ką skelbė tai tą ir darė. Jis aukojo save dėl idėjos. Sokratui yra artima sofistų mintis apie žmogaus savitumą, tik tą savitumą jis ima aiškinti naujai. Jis atsisako laisvę laikyti vieninteliu skiriamuoju žmogaus bruožu. Laisvė gali nukreipti žmogų tiek į žmogiškus, tiek į gyvuliškus poelgius.
Ne laisvė, o dora yra tikrasis žmogiškumo pagrindas. Supratimą apie dorą žm. neįgyja kartu su savo gimimu; kultūringais negimstama, o tampama; pakilti žmogui iki kultūringos asmenybės padeda žinios.Etinės žinios įneša aiškumą, jos teigia- doros kriterijai negali būti sąlyginiai ir reliatyvūs, priklausantys nuo kiekvieno individo įsivestų taisyklių. Jei tas taisykles asmuo įsiveda savavališkai, tai įsigyja galimybę pateisinti bet kurį savo poelgį, todėl dora yra viena, bendražmogiška, jos normos universalios ir bendros be išimties visiems žmonėms.
Pagal Sokratą, žinios yra doros pagrindas. Dėl to jis laikomas racionalistinės etikos kūrėju. Žinojimas nėra lygiavertis, egzistuoja išmintingas ir neišmintingas žinojimas. Doras žm yra doras tik tada, kai jis yra vientisa asmenybė
9kl. Idėjų pasaulio samprata Platono filosofijoje. Tikros ir netikros meilės problema.
Platono pastangomis buvo įkurta pirmoji aukštoji mokykla - Akademija (Platono Akademija). Joje dėstė: kūno kultūrą., matematiką ir filosofiją.Platonui rūpėjo ne tik etinės problemos, jam rūpėjo ir pasaulio, ir žmogaus gyvenimo, ir valstybės klausimai, todėl jo filosofija siekė būti visą apimančiu mokymu, sistema.
Kaip ir Sokratą, Platoną domina dvasiniai dalykai, kas yra gėris ir kame slypi gėrio šaltinis? Jis sutinka su Sokratu, jog gėrį atstovauja dora tik jis atsisako gėrio šaltiniu laikyti žmogaus protą. Sokratui atrodė, kad žmogaus protas absoliučiai yra patikimas, kuo protingesnis žmogus, tai tuo jis dorovingesnis. Platono akimis - tai diskutuotinas teiginys, gyvenime tiek atvejų kada protingieji pasineša į blogį. Ir kuo protingesnis žmogus, tuo pajėgus sukurti didesnį blogį. Platono įsitikinimu, toks pasaulis yra, ir jį pavadina Idėjų pasauliu (Eidosas- idėjos, formos). tikrą pilnatvę, būtį Platonui įkūnija idėjos, tobulų dvasinių vertybių pasaulis. Būtent čia, idėjų pasaulyje gyvena „grynas teisingumas”, Tai dvasinių, kultūrinių idealų pasaulis. Iki gimimo siela gyvena šiame pasaulyje, ten būdama ji įgyja supratimą apie tikras dvasines vertybes, bes vos tiktai siela palieka idėjų pasaulį ir susijungia su kūnu - ji pasikeičia.. Kūniški instinktai, emocijos, aistros vis slopina ankstesnį žinojimą.Išorinis vartotojiškas meilės supratimas sukelia skaudžias pasekmes tiems, kurie lyg drugiai skrajoja nuo vieno, prie kito meilės objekto, moka brangią kainą - išsisemia. Norėtų mylėti, bet nepajėgia. Įsimylintys dėl turtinio išskaičiavimo, ar garsaus vardo, kaip taisyklė, susidvejina, maišo tikrus jausmus su išgalvotais, mėgina užkariauti kito meilę prievarta ir dauguma atveju ją pralaimi. Tokių skaudžių padarinių būtų mažiau, jei mylintieji vadovautųsi tikros meilės išraiška: mylima ne dėl turto. Mylima už tai, kad mylimojo graži siela, o ji, graži siela, yra tada, kai ji spinduliuoja gerumu, kurį pradinėje meilės fazėje - ieško savitarpio, darnos.
Dažnesnis kitas atvejis: iš seksualinių santykių siekiama malonumo tiktai sau. Tokia savanaudiška aistra jau pačioje pradžioje žudo kūnišką meilę, nes nesiskaitoma su partnerio pasiruošimu mylėti seksualiai, fiziologiškai. Tikra aistra išsiskleidžia tada, kai malonumą patiria abi pusės ir tas malonumas perauga į tvirtą emocinį ryšį. vaikai, suteikia gilią prasmę tiek vyrui, tiek moteriai, įgalina pratęsti žmonių giminę ir padeda tėvams įsiamžinti. Kūniška meilė yra būtina ir sudėtinė tikros meilės dalis, bet meilė nesusiveda vien tiktai į seksą.
Galima fiziologiškai tenkinti vienas kitą, bet sielų nedarna atves į išsiskyrimą. šalia kūniškos meilės pusės tenka išskirti ir dvasinę meilę. Pastaroji, Platono akimis, yra lemiančioji. Dvasinė meilė - tvari tarpusavio sielų giminystė ir atsidavimas vienas kitam. Dvasinės meilės pagrindas yra vyro ir moters lygybė. lygiateisiškumo pagrindu gali formuotis tikroji meilė, kuri pasireiškia abipusia tolerancija. Šalia dvasinės meilės, Platonas įveda trečią meilės pakopą - meilę aplamai - tai pati aukščiausią meilės būsena, kai mylintieji myli vienas kitą ne dėl vaikų o dėl pačios meilės. Tobula meilė, pagal Platoną yra tik idealas. Realiame gyvenime ji yra nepasiekiama, bet žmogui išpuola vienas šansas - idealą laikyti savo siekiniu.
11 klausimas. Laimės ir žmogaus orumo samprata Aristotelio filosofijoje. Aristotelis, 4a. pr. mūsų erą. Studijavo Platono įkurtoje akademijoje. Laikė Platoną savo draugu. Aukščiausią jo gyvenimo tikslą sudaro LAIMĖ. Viską gali nusipirkti už pinigus: sąžiningumą, teisingumą, meilę. Bet laimės nusipirkt dar niekam pasauly nėra tekę. Laimė - pats aukščiausiais gėris žmogaus gyvenime. Tas, kuris nugyveno gyvenimą laimingai, gali pasakyti, kad jis turėjo prasmingą gyvenimą. Aristotelio nuomone, egzistuoja 3 laimės atmainos: Pramogų laimė. Atsakingo gyvenimo laimė. Mąstytojo laimė.
Žmogui derėtų gyvenime siekti tų 3 laimių balanso. Protingas žmogus visada vadovaujasi dora, o pastaroji jam sako - venk kaip galėdamas kraštutinumų savo gyvenime. Visame kame ieškok saiko, aukso vidurio. Išmintis jam pataria - nuolat mokykis. Mokykis iš savo paties ir iš svetimų žmonių patyrimo ir klaidų. Suklydęs nekaltink niekados kitų. Pirmoje eilėje atsigręžk į save patį kartais pats neprisidėjai prie netikusių sprendimų. Suklydusi ori asmenybė nebijo viešai pripažinti savo klaidą. Aristotelio filosofijos centrinė mintis - laikydamasis nuosaikumo gyvenime žmogus patirs daugiau laimės negu jis laukia to pats, bet čia gali kilti klausimas ar ši aukso vidurio taisyklė yra universali, ar tinka visiems. Aristotelio atsakymas yra sekantis, aukso vidurio taisyklė nėra visuotinė ir garantijų kiekvienam žmogui neduoda, kadangi visuotinos bendros laimės formulės negali būti, kiekvienam laimę gali teikti skirtingi dalykai. Koks bebūtų išmintingas valdovas, jis neišvengs klaidų. Įstatymai reguliuoja tarpusavio santykius, kad visi mes išliktume vienodai lygūs prieš įstatymus, kad nė viena socialinė grupė nebūtų lygesnė už kitas. Nuosaikumo ir aukso vidurio ieškojimas pagal Aristotelį yra pirmoji laimės sąlyga. Nemažiau svarbi antroji sąlyga: palankios išorinės aplinkybės, kad ir kaip sieksi išlaikyti savo orumą arba pasijusti laimingu, jei nebus tam tinkamų aplinkybių, tai tavo orumui, laimei ateis galas. Didesnė tikimybė sutikt orius žmones yra tarp viduriniosios klasės atstovų.

12. Hedonistinė gyvenimo samprata Epikūro filosofijoje.
Hedonizmas yra vienas iš geriausiai žinomų moralės teorijų. Kaip ir daugelis kitų, ji turi dvi puses: psichologinę ir etinę. Psichologinis hedonizmas yra doktrina, pagal kurią žmonės gyvenime siekia malonumų ir tik malonumų. Epikūras pasiūlo hedonistine gyvenimo sampratą, pagal ją gerą gyvenimą įkūnija malonumai. jis išjuokė likimo garbintojus. Epikūras teigė: bankrotas neisvengiamas kaip mirtis, suvokes tai nepulk i krastutinumus, saikingai mastydamas daugiau laimesi. mokykis is savo klaidu. tikrieji malonumai yra uzsitarnaujami doru elgesiu, dorovinis elgesys atveda i atarakcija (nesudrumstos sielos būsena). hedonistai buvo optimistai. krastutiniai hedomistai eina dar toliau, jie moko : amžinybės atžvilgiu, gyveni tik akimirka, tad reik gyvenima isnaudoti maksimaliai.
13. Kl Gėrio samprata stoikų filosofijoje
Stoikais buvo Seneka ir Markas Aurelijus. Malonumai, pagal juos, nėra patikimas ir tikras gėris. Po malonumų priedanga gali slėptis tiek gėris tiek blogis. Tad malonumai jokiu būdu negali būti gyvenimo vedliai, o tiktai palydovai gyvenime. Ne malonumai, o stoiška, ištverminga laikysena yra atrama gyvenime. viskas, kas vyksta pasaulyje, vyksta su būtinumu, neišvengiamai. Viskas vyksta pagal išankstinį Dievo planą. Likimas nėra joks išmistas. Jis realiai, objektyviai egzistuoja. Todėl Seneka neveltui moka: „Žmogaus, gyvenime daug įgysi, bet dar daugiau prarasi”.
Žmogus yra protinga ir laisva būtybė, nors išorinės aplinkybės slegia jį. Bet visados yra 2 atramos: 1) žmogaus protas;2) jo laisvė Laisvas žmogaus gali pasikliauti pačiu savimi ir stoiškos ištvermės pagalba išsivaduoti iš vidinio nerimo ir vidinės įtampos, kuri neretai mus persekioja. gyvenimo vertė ne prabangiausiuose apartamentuose ir ne išorinėse gerybėse. Išlik prabangai abejingas. Kai nustosi branginti išorines vertybes, jie praras savo valdžią ir galią tau. Kur kas svarbiau išlikti turtingu dvasia ir teisingu savo sprendimuose. Tuomet nesvarbu, ar tu esi vargšas, ar neįgalus, ar nevykėlis meilėje, visi tave gerbs ir mylės. Vidinio teisingumo jausmas suteiks tau gilią prasmę gyvenime”.
15. asmenybės tapatumo problema nyčės filosofijoj.
19-20 a. pr. europos kultūra išgyveno gilią tradicinių vertybių krizę. Vietoj žadėtos brolybės ir lygybės buvo socialinė atskirtis ir luomų susiskirstymas. Darbuotojų išnaudojimas-vietoj žadėtos laisvės. Nyčė atsisako perdėto proto garbinimo. Jis paskelbė: kad visa Europinė kultūra nusigyveno ir paseno, virto stabais. Didžiausi iš stabų: aklas pasitikėjimas klasikinėm, absoliučiom dorybėm: tiesa, Dievu, gėriu, protu. Garsiausia frazė: dievas mirė. Krikščionybė skatino žmogų būti paklusniu, prarasti esybę, pasak Nyčės, mokslas nuėjo tokiu pat keliu. Mokslui žmogus buvo tik tyrimų objektas. Vergų moralė standartizuotai pritaikyta pilkai asmenybei. Nyčė teigė: gyvename ne tam, kad vergautume, o tam, kad įgytume galią, kad taptume stipriais ir kūrybingais. Jis išskiria 3 žmonių tipus: 1. Tie kurie nenori ir negali būti galingais, 2. Kurie norėtu, bet negali but galingais, 3. Tie kurie nori ir gali būti galingi (tikros asmenybės). Pirmi 2 atstovauja pasyvių reaktyvių rūšiai-be gyvybinės energijos. Pajėgūs tik kopijuoti. Anot jo, Antžmogis - tai idealus ateities žmogus, į kurį, pagal darvinizmo teoriją turi evoliucionuoti dabartiniai žmonės. Nyčė atmeta antžmogį kaip gerą, humanišką, idealistinį - Antžmogis tironiškas, individualistiškas, bejausmis, be moralės, neabejojantis savo teisumu. Nyčės teigimu, pagrindinis žmogaus tikslas - padaryti save antžmogio seneliu ar protėviu ir žmogus tėra pakopa kelyje į antžmogį. Ten pat tvirtinama, kad religija reikalinga tik silpniems žmonėms - Antžmogis pats taps dievu. Nyčė teigė, jog žmonijos tikslas esąs ne jos pačios, o tik tobuliausių jos atstovų sukūrimas. Jis pats kuria savo vertybes ir tvarko savo gyvenimą. Jis nugali savas silpnybes ir nepakenčia kitų neryžtingumo.. Antžmogiškumas - tai sugebėjimas atsiplėšti nuo vidutinybės, pakilt virš jos, tai nauja žmogiška kokybė.
16. postmodernistinis žmogaus laisvės ir dorovės projektas.
Postmodernizmas- naujausia filosofijos srovė. Žymiausi atstovai: Derida, Umberto Ezo, R. Rorty. Postmodernizmui nepriimtina hierarchizuoti, fundamentalistinė galvosena. Šiandien ribos tarp gėrio ir blogio yra nusitrynusios. Kiekvienas visuomenės narys gali įsivesti savas normas. Taip elgiantis atsirastų pateisinimas, bet kokiam savo elgesiui pateisinti. Postmodernizmas pripažįsta bendražmogiškas dorovines normas: nevok, nežudyk, būk sąžiningas. Į kerštą neatsakyk kerštu, yra perspektyvesnis būdas. Vertikalų mastymą turi keisti liberalusis. Jis neieško nei amžinų pagrindų nei nepajudinamų vertybių. Žmogau, užmiršk priešingybes, išmok matyti skirtumus. Tai padeda pasiekti dekonstrukcijos metodą: visos priešingybės lygiavertės, jas sukeitus vietomis priešingybių nebelieka. Susipriešinimo galima išvengti atsisakius hierarchinio vertinimo. Dekonstruokime šeimas. Tarp skirtingų civilizacijų įmanomas susitarimas. Laisvė buvo vertybių centras. Bet taip galvojant visos kitos vertybės: laimė, solidarumas, tampa antrarūšėmis. Laisvė nėra fundamentalistinė vertybė, visos vertybės yra lygios.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą