BLOGas.lt
Pigūs skrydžiai
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

psicho raida

Raidos ir pedagoginė psichologija

Raidos psichologijos objektas, dalykas, tikslai ir uždaviniai. Raidos veiksniai, jų tarpusavio sąveika. Raidos samprata ir dėsningumai. Raidos tarpsnio (periodo, stadijos) samprata. Žmogaus raidos periodizavimas.

1. Žmogaus raidos samprata, dėsningumai, veiksniai, periodizavimas.
Raidos psichologija.

Raida - pasikeitimai, vykstantys kūno sandūroje, psichikoje ir žmogaus elgesyje dėl biologinių organizmo procesų ir aplinkos poveikio. Raidos psichologijos tikslas - suprasti žmogaus augimą, keitimąsi, aprašyti, įvertinti ir paaiškinti žmogaus elgesio ir sugebėjimo pokyčius. Žmogaus raida - dinaminis, vykstantis dviem kryptimis, procesas. Augantis individas aktyviai rekonstruoja savo įvairių lygių gyvenimo aplinką ir tuo pačiu patiria poveiki iš šios aplinkos elementų, bei jų sąveikos bei platesnės aplinkos.

Psichinės žmogaus raidos teorijos: psichoanalitinė (S. Freud ir kt.), psichosocialinė ( E. Erikson), kognityvinė (J. Piaget), bihevioristinė (J.Watson ir kt.), etologinė (J. Bowlby ir t.), L. Vygotskij teorija ir kt. Moralinės raidos teorijos (J. Piaget, L. Kohlberg).

Psichoanalitinė raidos teorija. (Freudas)
Šios teorijos pradininkas Freudas. Jis tikėjo, kad žmogaus elgesiui didžiulę įtaką daro biologiniai instinktai, ypač pabrėžia seksualinių potraukių bei agresijos vaidmenį ir jų slopinimo poveikį.
Paveldas yra pats stipriausias, žmogus gimsta su 2 paveldais: gyvenimo ir mirties. O gimdamas žmogus atsineša lytinį potraukį (libido). Freudas teigia, kad vaikai patiria seksualinius malonumus ir fantazuoja apie juos jau vaikystėje. Jis teigia, kad žmogaus asmenybė susiformuoja iki 6 metų, vaikystėje. Freudas kiekvieną asmens raidos stadiją apibūdina pagal tai, įkurią kūno vietą fokusuojamas seksualinis susidomėjimas ir patiriamas malonumas.
Psichoanalitinės raidos stadijos:
• Oralinė. (nuo gimimo iki metų). Psichoanalitinė teorija teigia,kad libido yra burnoje. Ir tai kas susiję su burnos dirginimu yra labai gerai. Jų manymu, jei žmogus nepatenkina oraline stadija, užaugęs jis pradeda rūkyti ar kramtyti guma.
• Analinė. (1 - 3 m. pab.). Malonumą sukelia išeinamosios eigos stimuliavimą.
• Falinė. (3 m.pab. - 6m.). Malonumą sukelia lytinių organų stimuliavimas. Šioje stadijoje jie patiria Edipo kompleksą. Berniukas jaučia potraukį mamytei, o mergaitė - tėtukui.
• Latentinė. (6 - 12). Nėra ramus seksualinis instinktas. Ta energija perteikiama į kitas veiklos rūšis. (pvz. mokosi).
• Genitalinė. (12 - iki galo). Malonumą sukelia lytinis aktas su priešingos lyties atstovu.
Sąvokos:
Fiksacija - kažkas vaikystėje atsitiko blogo, tai atsiliepia ateityje.
Identifikacija - berniukai identifikuojasi su tėčiu, o mergaitės su mama.

Psichosocialinė raidos teorija. (E. Eriksonas)
Ši teorija teigia, kad vaikas gimsta geras. Svarbiausia raidoje - aplinka.
Raida turi savo periodus. Kiekvienam periode žmogus išgyvena krizę. Jos esmę atskleidžia pavadinimai. Tik gimęs žmogus patenka į pirmą ciklą. Jis trunka 1 metus. Vaikas patenka į aplinką. Svarbiausia kaip aplinka reaguoja, kai reikia patenkinti žmogaus poreikius.
Raidos ciklai:
• Pirmas ciklas. Pasitikėjimas prieš nepasitikėjimą (iki 1m.)
• Antras ciklas. Savarankiškumas prieš gėda ir abejojimą savimi (1 - 3m.)
• Trečias ciklas. Iniciatyva prieš pasyvumą, kaltę. (3 - 6m.)
• Ketvirtas ciklas. Darbštumas prieš menkavertiškumą. (6 - 12m.)
• Penktas ciklas. Tapatumas prieš vaidmenų neaiškumą. (12 - 20m.)
• Šeštas ciklas. Intymumas prieš izoliavimą. (20 - 40m)
• Septintas ciklas. Kūrybiškumas prieš sustingimą. (40 - 65m.)
• Aštuntas ciklas. Vientisumas prieš neviltį.

Eriksonas raidą į stadijas skirstė ne pagal kūno dalis ir su jomis susijusį malonumo jausmą, o pagal kiekvieno asmens ryšį su socialine aplinka. Ir taip kaip asmeniui pavyksta įveikti 8 raidos krizes, labai priklauso ir nuo kultūrinės aplinkos, kurioje jis gyvena.
Psichosocialinė teorija labiau aprašomoji. Ji labiau tinka individualistinei teorijai, o negu kolektyvistinei..

Biheivioristinė raidos teorija (elgesio teorija). (čia nėra raidos etapų).
Visa šios raidos psichologija suvesta į dvi raides: S R ( S - stimulas, R - reakcija). Pradininkas Dž. Vatsonas ir Skineris.
Vatsono idėja: jei vieną kartą buvo stimulas ir atsirado reakcija, tai ir sekantį kartą bus toks pats stimulas, ir bus tokia pati reakcija.
Biheivioristai raidai davė idėją, kad su žmogumi galima daryti bet ką. Už žmogaus raidą atsakinga aplinka. Žmogus negimsta nei geras, nei blogas.
Už vaiko raidą atsakingi tie žmonės, kurie ir supa vaiką. Raidoje nėra jokių laikotarpių, procesų.
Skineris teigia, kad žmogui mokantis svarbesnis yra kitas sąlyginės reakcijos tipas - operantinis sąlygojimas. Tai mokymasis, kai asmuo arba gyvūnas linkęs atlikti tam tikrą veiksmą arba jo neatlikti atsižvelgiant į tai ar jis ankščiau buvo skatinamas. Paskatinimas - tai paskatinimas reakcijai, kai tam tikras elgesys yra pastiprinamas siekiant, kad jis kartotųsi ir ateityje. O negatyvus paskatinimas - nutraukia netinkamą individo elgesį.
Biheivioristai mano, kad psichologai turi tirti tik elgesį, nes tik jį galima tiesiogiai stebėti ir fiksuoti. Jie teigia, kad žmonių elgesį suformuoja klasikinė sąlyginė reakcija arba operantinis išmokimas, kuriame yra svarbiausias - pastiprinimas.
Biheivioristai atlikinėjo tyrimus su žiurkėmis ir balandžiais.

Socialinio išmokimo teorija.
Ši teorija teigia, kad žmonės modeliuoja savo elgesį, stebėdami kitus žmones, vaikų elgesio modelis dažniausiai būna tėvai, bendraamžiai, žymūs žmonės. Garsiausias atstovas Bandūra. Viską išmokstame stebėdami ir mėgdžiodami.

Kognityvinė raidos teorija. (J. Piaget).
Kognityvinė teorija pabrėžia, kad individai mąsto ir renkasi, kad jų mintys ir supratimas turi įtakos jų ateities veiksmams ir mintims. Kognityvinės teorijos atstovai ypač domisi tais atvejais, kai mąstant sukuriamas naujas elgesio būdas. Jie analizuoja motyvus re elgesio pasekmes. Jų dėmesio centre - kiekvieno asmens aktyvus mąstymas. Kognityvinė teorija teigia, kad mąstymas yra aktyvus procesas, mąstydamas žmogus suvokia savą pasaulį ir ši protinė veikla yra daug galingesnė negu nesąmoningi motyvai ar stimulo ir reakcijos ryšys.
Jų manymu, reikia užbėgti klaidoms už akių.
Pats žymiausias atstovas J. Piaget. Žmogus gimsta geras ir atsineša gerą savybę, kuri vadinasi smalsumas. Pats svarbiausias dalykas raidoje - mąstymas. Žmogus pats atsakingas už savo raidą.
J. Piaget idėja - žmogaus paskirtis pažinti pasaulį ir išlaikyti pusiausvyrą tarp pažinaus ir nepažinto pasaulio. Tam, kad pusiausvyra būtų išlaikyta reikia prisitaikyti ir adaptuotis.
2 adaptacijos būdai:
1. asimiliacija - tai naujos informacijos prijungimas prie turimos informacijos.
2. akomodacija - turimos informacijos pakeitimas.

J. Piaget suskirstė raidą į periodus:
1. sensorimotorinė (nuo gimimo iki 2m.) - pasaulis pažįstamas jutimais ir judesiais.
2. ikioperacinio mąstymo (2 - 8m.) - mąsto labai egocentriškai, vyrauja vaikiška logika.
3. konkrečių operacijų mąstymo tipas (6 - 11) - žmogus jau gali geriau mąstyti, nei ikioperacinio, tačiau negali suprasti konkrečių sąvokų.
4. formalių operacijų sąvokos (11 - iki mirties) - žmogus suvokia sąvokas, ir gali mąstyti apie jas.

Dar vienas atstovas - Dž. Brumeris. Jis mano, kad yra 3 periodai:
a. veiksmų (iki 7m.)
b. vaizdų b(7 - 14m.)
c. simbolių (14 - iki galo).
Vygotskis teigia - socialinė kognityvinė teoriją skirsto į 2 raidos lygius:
a. aktualus
b. potencialus

 Etologinė raidos teorija.
Šios krypties autorių darbuose pabrėžiamos įgimtos žmogaus elgesio priežastys. Nors etologai pabrėžia labai svarbius biologinius mechanizmus, bet jie taip pat tyrinėja išmoktą elgesį, kuris leidžia organizmui prisitaikyti prie aplinkos. Raida vyksta pagal iš anksto įdėtas programas (žmoguje).

14. Moralės raida. Ž.Piežė, L. Kohlber¬gas apie moralės raidos lygius ir stadijas. Valios raida.
Moralės raida prasideda kūdikystėje ir trunka visą gyvenimą. Piaget nustatė dvi moralės raidos stadijas:1. Heteronominė stadija būdinga 5-10 m. vaikams. Iki jos pradžios vaikai nelabai supranta jos taisykles. Maždaug nuo 5 m., vaikai ima labiau domėtis taisyklėmis, jų laikosi, tačiau jas priima kaip nustatytas suaugusiųjų. Piaget nuomone, vaiko požiūris į taisykles priklauso nuo: 1) suaugusiojo autoriteto palaikymo; 2) vaiko nesubrendimo. 2. Autonominės moralės stadija - būdinga 10 m. vaikams. Bendraudami su bendraamžiais jie pereina iš heteronominės st. į autonominę. Jis manė, kad taip pat svarbi socialinė patirtis. Vaikai pradeda mokytis spręsti konfliktus abiejų naudai, pradeda suprasti abipusiškumą. Piaget teigė, kad abipusiškumas yra pagrindas perėjime iš heteron. į autonom. Lygį, todėl supranta, kad ne visas taisykles, kurias nustatė suaugusieji reikia vykdyti. Vaiko supratimas apie moralės normas keičiasi ir jo moralė.
Kolhergo moralės raidos samprata. Jis išskyrė 6 moralės raidos stadijas, kurias suskirstė į 3 moralinės raidos lygius.
1. Prikonvencinis moralės lygmuo. Siame lygmenyje moralė dar yra reguliuo¬jama iš išorės.1) stadija: bausmė ir priklausomybės orientacija bėdinga vaikams iki 7 m. Jie priima autoriteto požiūrį, kaip savo ir nukreipia dėmesį į tai, kaip išvengti bausmės; 2) stadija: instrumentinė orientacija - nuo 7 iki 10 m. Vaikai supranta, kad kiekvienas žmogus moralę supranta kitaip ir, kad šis supratimas yra konkretus.
2. Konvencinis moralės lygmuo. Jaunuoliai su pagarba žiūri į soc. Normas, kaip į moralės pagrindą.3) stadija - nuo 11 iki 15 m. - gerų vaikų orientacija. Tikėjimas, kad svarbu laikytis moralės normų ir tai tik jų pačių labui pasireiškia bendraujant su draugais. Jie stengiasi, kad juos palaikytų aplinkiniai, nes jie yra geri; 4) Stadija - socialinės tvarkos palaikymo orientacija, nuo 16 m. Čia atsitraukiama nuo dviejų asmenų tarpusavio ryšio supratimo.
3. Pokonvencinis mo¬ralės vaidmuo. Jis būdingas nuo 20 iki 21 m.. Žmogus moralę stengiasi apibrėžti abstrakčiais principais ir vertybėmis. 5)stadija - socialinės sutarties teisėtumo orientacija. Asmenys laikosi taisyklių, kurios atitinka jo ir daugelio žmonių teises ir interesus; 6) stadija - orientavimas į įvairius universalius etinius principus.
Valios raida. Sąmoningas veiklos reguliavimas bręsta nevalingo impulsyvumo pagrindu. Nevalingi, chaotiški ir impulsyvūs vaiko veiksmai sustiprina jo raumenis, nervų sistemą, taigi paruošia valios veiksmams. Su kalbos pradžia gimsta ir valios veiksmų pradmenys. Taip vaikas mokomas diferencijuoti veiklos akstinus, kurių atrenkamumas skatina sąmoningą veiklą, ugdo sugebėjimą reguliuoti valinius veiksmus. Palengva vaikas pasirengia sąmoningai ir kryptingai ugdyti savo valią, ugdymas pereina į saviauklą.

PAPILDOMAI:

3.Psichoanalitinės 1-* (S.FReud) ir psichosocialines 2-* (E.Erikson) psichinės raidos teorijos.
1-* Pagl Fr, asmenybės vystimasis attitinka žm psichoseksualinį vystimąsi. psichoseksualinės raidos stadijos: 1)oralinė 0-1m. yra svarbiausia burnos sritis, įtampa yra sumažinama valgant, dirginant lūpas(čiulptukas) 2) analinė- 1-2m. formuojami tualeto įgūdžiai. Atsiranda konflikatas su aplinka. 3) falinė- 2-6m. Edipo kompleksas. Labiau tinka berniukams. Kyla dėmesys savo lyt. org. Prisiriša prie mamos. Pradeda galvoti, kad jei rodys jausmus mamai, tevas jį nubaus(pvz iškastruos). Berniukas tada susitapatina su tėvu ir išspręndžia Edipo problemą. 4) Latentinė 5-12m. svarbu, kaip vaikui sekasi m-kloje. 5) Genitalinė 13-…m. lytinė branda. Seksulinė jėga auga. Žm bręsta.
Fr teorija susilaukė prieštaravimų dėl jo teiginių, kad tokią didelę reikšmę žm vystimese užima lyt branda, kad bern psichoseks vystimasis daug tobulesnis už mergč. Asmenybės struktūra : 1) ID- vieta, kur yra žm inkstinktai (seksualiniai ir agresyvūs). Sarb- juos patenkinti ir pasiekt pasitenkinimą. ID vadovaujasi malonumo principu. ID turime nuo gimio. Vaikui augant poreikiai būna patenkinti ne visada. 2) EGO- tikslas- patenkint poreikius socialiu- priimtinu būdu. Egzistuoja pagal realybės rincipą. 3) SUPER EGO- tam tikros iš visuomenės perimtos vertybės ir moralės normos.
2-*asm raidą apsprendžia visuomenė, jos siekiai, biologinė branda. Jis parodo raidą nuo gimimo iki senatvės. Kiekvienas žm, jei gyvena ik\lgai, turi pereit visas stadijas. Kiekvienoje stadijoje žm patobulina savo vidų, sąntykius, elgesį. 1) Pasitikėjimas/ nepasitikėjimas žm. Iki 1,5m. tėvų meilė ugdo pasitikėjimo jausmą. Jegu motina blogai elgiasi, atsirandanepasit. jausmas. Ši stad labai svarbi žm., nes nulemia tolimesnį žm gyvenimą. 2) autonomija- gėda ir abejonės. 1,5- 3m. vaikai pradeda pažint pasaulį. Dažniau sako „ne”, nei „taip”. Per didelė tėvų kontrolė sukelia vaiko nepasitikėjimą ir gėdą dėl savo kalbos, kūno. 3) Iniciatyva- kaltė. 3-6m. vaikas su savarankiškumo ir pasitikėjimo jausmu gali tapti iniciatyvus., jis kuria planus, turi tikslus. Jeigu tėvai blokuoja vaiko inic., jis užsisklendžia, tampa pasyvus., pavydus. 4) darboholikas- nepilnavertiškumo jausmas. 6-11m. E manymu- tai esminė stad žm raidoje. Kartais šiame etape būna sunkumų, jei neišspręstos problem iš kt stad. 5) identifikacija- vaidmenų painiojimas. 11-20m. Fr mano, kad tai audringas etapas asm raidoje, susijęs su visiška branda, pagal E- svarb. Identifikacija- kas aš, kuo/ kokiu buti. 6) artumas žm.- izoliacija nuo žm. 20-40/45 m. žm. Anksčiau neturėjes probl nori bendraut su kt, kiti- vengia žm. Nesugeba užmegst intymių santykių. 7) kūryba- štilis. 40/45- 60 m. kūrybinis darbas su savimi ir kt. Žm gyvena pilnavertį, įdomų gyvenima. Arba- asm. Nusigyvena, nyksta, egozmas, savęs lepinimas. 8) AŠ pilnumas(EGO)- nusivylimas. Nuo 60m. AR buvo vertas mano gyvenimas. Kalidos. Vertinimas.

11.Vaiko kognityvinės raidos teorija (J.Peaget) ir jos taikymas mokymo/si procese
J.P* 1) sensomatorine (18-24men) - vaikas naudoja veiksmu schemas, kad susipažintų su aplinka. PVZ. Iki 1,5 mėn- Refleksai- čiulpia, klauso. 1,5- 4 mėn. Pirminės cirkuliacinės reakcijos- kažką kartoja, pastebi. Antrinės cirkuliacinės reakcijos- vaikas naudoja tikslingą elgesį, domisi rezultatais, pasekmėmis. Reprezentacija- mintimis veksmas įsivaizduojamas prieš jo atlikimą, radimas naujų būdų, kaip galima pasiekti tikslą vien galvojimo būdu2) 2-7met.mąsto intuityviai, mąstymas egocentriškas, nemoka tinkamai nustatyti priežasčių ir bando rūšiuoti pagal būdingą požymį, savybę. Animizmas-isitikinimas,kad negyv daiktai yr gyvi.gali nesugebet lyginti vienu metu kelis objektus. 3) 7-11met. konkrečių operacijų 4) nuo 12 metų. formalių operac.- sisteminis būdas organizuoti mąstymą, leidžiantis žm nagrinėti visus galimus bendros problemos sprendimų derinius. Nuo konkrečių operacijų skiriasi: *mokėjimu samprotauti apie galimybes, kurių iš tiesų nėra. * planavimu, išankstiniu mąstymu*hipotetiniu, dedukciniu mąstymu(tam tikros mokslinio mąstymo savybės)*mąstymas apie mąstymą*idealizavimas. P atradimai susuję su mokytojų veikla. Vaikų mokymo būdai turėtų priklausyti nuo to, kaip vaikai mąsto ir kaip jų mąstymas kinta jiems augant ir bręstant. Turintiems laiko ir smalsumo mokytojams yra sudaryti orientyrai, pagal kuriuos galima planuoti intelekto tobulinimą, naudoti P tipo užduotis. Kokias beimtume situacijas- natūralias ar išgalvotas- mokinių mąstymo tyrimui, P aiškiai parodė, kad tyrėjas gauna žymiai daugiau info iš vaiko klaidų, nei teisingų ats. Kurį laiką P dirbo m-kloje ir mėgino standartizuoti nglų intelekto testą Paryžiaus vaikams. Jis susižavėjo vaikų klaidomis, ypač samprotavimais po jų. Jeigu skirtume laiko savo mokinių klaidų analizei, užuot tik informavę mokinius, kad jie neteisūs, galėtume daug ko pasimokyti.

13. Moralinės raidos teorijos (J.Peaget, L.Kolberg)
Moralės raidos stadijos
Psichoanalitinė teor teig kad moralės (M) normų įgyjimas- vaik panašėjimo su tėvais ir elges kontrol rezultatas.Vaik M formuojasi pagal tėv ir visos visuomen standartus.Bihevioristinė teor teig kad M elgesys įgyjamas kaip ir kita bet kuri reakcijų sistem: per išmokimo mechanizmus paremtus pastiprinimu ir modeliavimu. Kognityvinės raidos teoretikai tiria, kaip su amžiumi keičiasi M samprata. Mano kad didėjantis kognityvinis subrendimas ir social patirtis pamažu padeda vaik vis daugiau suprast sąveikaujančias social normas reguliuojančias M atsakomybę. Keičiantis vaik spratimui apie social susitar kartu keičias ir M.Piaget rinko vaik mintis apie M naudodamasis klinikiniu interviu ir remdamasis pasakojimais nustatė M stadijas: 1heteronominė M būd 5-10m vaik . Jis paklūsta išoriniam autoritetui. Svarb yra suaug autoritet neginčijamas požiūris į taisyk. Jis nesugeb atskirti objektyv ir subjektyv patirties bruožų. Svarbus kognityv nesubrend ir vaik egocentrizmas. 2autonominė M būd nuo 10m Vaik išsilaisv iš suaug autoritet įtakos pereina į bendradarbiav M Tam lab svarbu soc patirtis ir bendrav su bendraamž. Pradeda suprast kad skirtingi ž gali turėt skirt nuomonę apie tą patį veiksm. Elgiasys vert ne tik pagal objektyv veiksm padarinius bet ir pagal subjektyv ž vertinimus. Kohlbergas buvo Piaget pasiekėjas. Sudaryd stadijų seką jis siekė tiksliai apibūdinti kokybinius M sampratos pokyčius kurie vyksta nuo vaikyst iki suaug ž gyv pabaigos. Jo stad sudaro invariantinę seką (arba žingsn seriją kurią ž praeina nuosekliai nepraleisd nei vien stad. M raida priklauso nuo asmens kognityv ir perspektyvos suprat įgūdžių. Išskyrė 3lygmenis 6stadijas. 1)ikikonvensinis lyg 5-7m Vaik reag į kultūr sukurtas gėrio ir blog kategorij .labiausiai orentuojasi į fizin veiksm rezult. *bausmės ir paklusnum orientacinė stad- mėgina išvengt bausmės ir paklūsta nuom kurios pusėj yra jėga. * sutartinė abipusės orientac stad- teisinga yra tai kas patenkina mano ir kt poreikius. Ž santyk griežtai abipusiai: tu-man as- tau. (7-10m) 2)Konvekcinis- vaik su pagarba žiūri į soc norm kaip į M pagrindą. Jų laikymasis nėra motyvuot tiesiog jų veiksm. *tarpasmeninė atikimo orientac stad- (ger berniuk ger mergait) gera elgsena yra ta kuri kitiems maloni arba arba padeda kt. Steng būti geru kad susilauktų palankios nuomon (paauglyst) *soc tvarkos palaikymo orientac stad- teising elgsen yra pareigų vygdymas, autoritet gerbimas ir soc tvarkos palaik.(16-21m) 3)pokonvencinis (princ) nuo 21m stengiamasi nustatyt M princip galiojančius nepriklaus nuo jų besilaik autoritet ir grupių.*soc sutarties teisėtumo orentac stad- ž suprant kad bet kuri taisyklių sistem yra viena iš daugeliotodėl gali išsivaizduot alternatyv jų soc tvarkai.nežiūr į taisyk kaip nustatyt visam laikui.*Orientavimosi į universal etinius(M) princip stad-(10Diev įsak) Pagrindas Ž sąžinė. Vyrauja abstrakčios vertyb.K nustatė 3 moralinių samprotavimų lygmenis, kiekvienam iš kurių būdingos dvi raidos stadijos.A lygmuo-Prieškonvencinis- 1stadija- Bausmės ir paklusnumo orientacija(darbuotojas turi pasilikti, nes kitaip jį nubaus) 2std- sutartinė abipusė orientacija(jis turi eiti pas savo šeimos narus, nesmirtinai nusikamuos, jei sužinos, kas jiems atsitiks)
B lygm-konvencinis- 3std- Tarpasmeninė ir atitikimo orientacija(jis turi eiti, nes geri vyrai ir tėvai rūpinasi savo šeimomis) 4std- Autoritetų ir socialinės tvarkos laikymosi orientacija.(Jis turi pasilikti, nes taisyklėse sakoma, kad jis negali palikti savo posto) C lygm- pokonvencinis/ autonomiškas/principų5std - socialinė sutartinė paklusnumo įstatymams orientacija( jis turbūt turėtų pasilikti, nes yra pasižadėjęs kritišku atveju būti savo poste, bet susidarius tam tikroms aplinkybėms, jisgalėtų pateisinti savo pasitraukimą) 6std- universalių moralinių principų orientacija. (jis turi pasilikti, nes, jei išeis, paaukos daugumos saugumą dėl kelių žmonių, o tai neteisinga. Šalia jo nelaimės ištikti žmonės taip pat yra kažkieno šeimos nariai, ir jo moralinė pareiga jais pasirūpinti. Jei nepadarys to- gali graužtis visą gyvenimą). Įvairaus amžiaus mokiniams būdinga skirtingi moralinių samprotavimų lygmenys. Amžius, kuriam būdingi skirtingi moraliniai samprotavimai, labai panašus i P aprašytus mąstymo priešoperacinį, konkrečių operacijų ir formalių operac amžių. K ir P požiūriai į vystimąsi panašūs, ypač galvojimas, kad maži vaikai iš esmės nesugeba operuoi aukštesnio lygmens abstrakcijomis. Norint pasiekti C lygmenį(principingų samprotavimų lygmenį), būtina mąstyti formaliom operacijom.

14. Moraės raida. Ž.Pježė, L. Kohlbergas apie moralės raidos lygius ir stadijas. Valios raida.

Moralės raida - laipsniškas procesas, kuriam svarbu ir tėvų elgesys, ir paties vaiko bruožai. Ji prasideda kūdikystėje ir trunka vis? gyvenimŕ.
Maži vaikai priklausomi nuo savo tėvų ir auklėtojų moralinių normų. Tik nuo viduriniosios vaikystės pradžios vaikas daugiau vadovaujasi savo paties moraliniais sprendimais. Jis jau turi vidinę moralės sistemą, kuri leidžia reaguoti nepriklausomai nuo kitų, vadovaujantis tuo, kas jam atrodo teisinga ir klaidinga. Vietoj priklausomybės nuo suaugusiųjų moralės (išorinės kontrolės) susiformuoja asmeninė vaiko(vidinė) moralė. Vidinės normos priklauso nuo to, kaip tėvai kontroliuoja vaiko elgesį.Vaikų moralė priklauso nuo tėvų reikalavimų, taip pat nuo visuomenės normų. Vaikas moralines normas perima, norėdamas išvengti kaltės jausmo. Vaikas, kuriam nepavyksta elgtis taip, kaip turėtų, patiria nerimo jausmą, kuris vadinamas kaltės jausmu.
Moralinis funkcionavimas - ypatinga ţmogiđko aktyvumo forma, kuri priklauso nuo kiek1 asmens raidos eigos. Moralinis elgesys įgyjamas per iđmokimŕ, pastiprinimŕ ir modeliavinimŕ (vaikas, kuris demonstruoja savikontrolă ir leidţia kitam vaikui ţaisti su jo mëgstamu žaislu, tėvų gali būti pastiprintas žodžiais). Vaikai

moralines normas gali perimti modeliuodami ir imituodami tėvų elgesį.
Piaget nustatė dvi moralės raidos stadijas:
1.Moralinio realizmo stadija. Ji būdinga 5-10m. vaikams. Iki jos pradžios vaikai nelabai supranta socialines taisykles. Nuo 5m. jie pradeda l.domėtis taisyklėmis ir jas gerbti, tačiau priima jas, kaip pateiktas suaugusiųjų. Vaikas taisykles traktuoja kaip nekintamą realybę.
2.Autonominės moralės stadija (bendradarbiavimo moralė)(būdinga 10m. ir vyresniems). Vaikas bendraudamas su bendraamžiais pereina iš moralinio realizmo į autonominę samprotavimo stadiją. Piaget manė, kad šiam perėjimui ypač svarbu vaiko soc. patirtis, bendravimas su bendraamžiais. Patirtis, įgyjama bendraujant su vienmečiais, mažina vaiko egocentriškumą, jis pradeda suprasti, kad skirtingi žmonės gali turėti skirtingą nuomonę apie tą patį veiksmą, kad elgesys vertinamas ne tik pagal objektyvius veiksmų padarinius, bet ir pagal subjektyvius žmonių ketinimus.
Kohlbergo moralės raidos samprata. Jis išskyrė 6 moralės raidos stadijas, kurias suskirstė į 3 moralinės raidos lygius.
I. Prekonvencinis moralės lygmuo. Šiame lygmenyje moralė dar yra reguliuojama iš išorės. Vaikas sprendžia veiksmai teisingi ar klaidingi. Jis remiasi tuo, ar jie sukelia malonius/nemalonius padarinius. Elgesys, kurio rezultatas -bausmė, laikomas blogu, o tas, už kurį apdovanojama, geru.
1. Bausmės ir paklusnumo orientacija. (vaikai ignoruoja kitų asmenų ketinimus ir motyvus, spręsdami, ar jų veiksmai geri/blogi).
2. Naivus hedonizmas, (instrumentinė orientacija). Teisingu laikomas toks veiksmas, kuris patenkina paties asmens poreikius, ir į kitus taip pat žiūrima kaip į veikiančius savo interesams.
II. Konvencinis moralės lygmuo. Individai su pagarba žiūri į socialines normas kaip į moralės pagrindą.
3.”gero berniuko - geros mergaitės orientacija”. Būdami „geri” vaikai stengiasi, kad juos mylėtų ir jiems pritartų giminės ir draugai.
4.socialinės tvarkos palaikymo orientacija. Taisyklės t.b.vienodai taikomos bei galiojančios kiek1 ir kiek1o pareiga - jų laikytis.
III. Pokonvencinis moralės vaidmuo. Individo neriboja neginčytinas moralinis diktatas, priimtinas jo visuomenėje.
5. Socialinės sutarties, teisėtumo orientacija. Individas pradeda suvokti, kad bet kuri taisyklių sistema yra tik 1 iš daugelio. Jis nebežiūri į taisykles kaip nustatytas visam laikui, bet mato jas kaip lankstų instrumentą žmogiškosioms vertybėms palaikyti.
6. Orientavimasis į universalius etinius principus. Apie veiksmų teisingumą sprendžiama, vadovaujantis pačių individų pasirinktais etiniais principais, kurie yra visapusiški, racionalūs ir universaliai pritaikomi.
Valia - tai psichinis procesas, kuris vyksta, žmogui dedant pastangas įveikti vidines arba išorines kliūtis, kad pasiektų užsibrėžtą tikslą.
Išorinės kliūtys, kurias įveikia žmogus-objektyvūs darbo sunkumai, sudėtingumas, trukdymai, kt.žmonių priešinimasis.
Vidinės kliūtys - subjektyvūs, asmeniški skatuliai, trukdantys atlikti tai, kas numatyta, priversti dirbti, įveikti tingumą, nuovargį, norą užsiimti tuo, kas nesusiję su užduotimi, žalingi įpročiai, potraukiai, norai. Įveikiami valios pastangomis.
Valia pasireiškia sąmoningu savo, kaip žmogaus, veiksmų reguliavimu. Valia gali aktyvinti/slopinti žmogaus veiklą, nukreipti ją į įsisąmonintą tikslą, pagrįstą konkrečiais motyvais. Valios laisvė sukuria žmoguje - atsakingumo jausmą.

Dvi valingos veiklos formos: teigiamoji (skatinamoji, aktyvioji) ir neigiamoji (slopinamoji, sulaikomoji). Valia prasideda tikslo pasirinkimu, reiškiasi jo siekimu ir kliūčių nugalėjimu.
Ţmogus bresta tik per savo valios veiksmus. Su ja negimstama-pradţioje ją ugdo kt.žmonės. Valia interiorizuojama. Ugdyti valią padeda kolektyvas, aplinkinių žmonių nuomonė, jų teigiama įtaka žmonių elgesiui. Kasdieninis darbas (mokymasis), taip pat g.b.gera valios grūdinimo m-kla. Jei dirbant (mokantis) kyla sunkumų, tai jų įveikimas - valios ugdymo priemonė. Norint išsiugdyti valią reikia nuolat sistemingai save tobulinti, ir tai pradėti būtina kiek galima anksčiau. Asmenybės valia formuojasi valingoje veikloje. Darbas visada - geriausias priemonė valiai grūdinti. L.svarbu kiek1 darbą padaryti iki galo, apgalvoti savo veiksmus, nepriimti neįvykdomų sprendimų, nusprendus, stengtis savo sprendimą įgyvendinti. Valios ugdymas priklauso ir nuo žmogaus užsibrėžto tikslo. Jo įsisąmoninimas padeda užgrūdinti valią.
14 klausimo dalis
Valios raida:
1. Judesių suvaldymas, formavimas ir reguliavimas yra būdingas vaiko valios pradmenų pasireiškimas dar pirmaisiais metais. Čia impulsyvūs judesiai sudaro valinių judesių pradmenis.
Valingi veiksmai vystosi dviem stadijomis:
a. Pirmojoje stadijoje iš impulsyvių ir refleksyvių judesių pradeda formuotis kryptingi ir valdomi judesiai, kuriuos galima vadinti valiniais, bet jie dar nėra valingi.
b. Antroji valingų veiksmų stadija pagrįsta antrosios signalinės sistemos vystymusi ir kalbos formavimusi.
2. Valingoje veikloje anksti iškyla motyvai bei jų analizė. Vaikas pasirenka 1 veiksmus ir susilaiko nuo kitų vadovaudamasis daugiau/mažiau įsisąmonintais motyvais. Individualūs veiklos motyvai vaikui augant vis labiau susipina su socialiniais motyvais. Vaikas noromis ką nors daro ne tik asmeninių poreikių skatinamas, bet ir kitų pageidavimu bei reikalavimu. Kitų asmenų norai vaiką teigiamai nuteikia ir skatina veikti. Kitų reikalavimai tampa jo moraline pareiga ir veiklos motyvais.
3. Vystantis savarankiškumui ir iniciatyvai (būdingi valios bruožai), vaikui vis dažniau iškyla klausimai, kodėl taip daroma, kam to reikia ir pan. Savo įpročius ir kitų nurodymus bei reikalavimus jis pradeda kritiškiau vertinti: 1 priima, kitus atmeta. Formuojasi nauji požiūriai ir įpročiai. Vaikas veikia jau ne tiek kitus pamėgdžiodamas ir impulsyviai, - jis pradeda elgtis sąmoningai ir savarankiškai. Vaiko veiksmai vis dažniau susyja su t.t. tikslu: jis k.n.sąmoningai siekia ir atitinkamai koordinuoja savo jėgas. Siekdamas tikslo, jis valingai šalina pasitaikančias kliūtis.

14. Moralės raida. Ž.Pježė, L. Kohlbergas apie moralės raidos lygius ir stadijas. Valios raida.
Moralės raida - laipsniškas procesas, kuriam svarbu ir tėvų elgesys, ir paties vaiko bruožai. Ji prasideda kūdikystėje ir trunka visą gyvenimą. Maži vaikai priklausomi nuo savo tėvų ir auklėtojų moralinių normų. Tik nuo viduriniosios vaikystės pradžios vaikas daugiau vadovaujasi savo paties moraliniais sprendimais. Jis jau turi vidinę moralės sistemą, kuri leidžia reaguoti nepriklausomai nuo kitų, vadovaujantis tuo, kas jam atrodo teisinga ir klaidinga. Vietoj priklausomybės nuo suaugusiųjų moralės (išorinės kontrolės) susiformuoja asmeninė vaiko (vidinė) moralė. Vidinės normos priklauso nuo to, kaip tėvai kontroliuoja vaiko elgesį.Vaikų moralė priklauso nuo tėvų reikalavimų, taip pat nuo visuomenės normų. Vaikas moralines normas perima, norėdamas išvengti kaltės jausmo. Vaikas, kuriam nepavyksta elgtis taip, kaip turėtų, patiria nerimo jausmą, kuris vadinamas kaltės jausmu.
Moralinis funkcionavimas - ypatinga žmogiško aktyvumo forma, kuri priklauso nuo kiekvieno asmens raidos eigos. Moralinis elgesys įgyjamas per išmokimą, pastiprinimą ir modeliavimą (vaikas, kuris demonstruoja savikontrolę ir leidžia kitam vaikui žaisti su jo mėgstamu žaislu, tėvų gali būti pastiprintas žodžiais). Vaikai moralines normas gali perimti modeliuodami ir imituodami tėvų elgesį.
Piaget nustatė dvi moralės raidos stadijas:
1.Moralinio realizmo stadija. Ji būdinga 5-10m. vaikams. Iki jos pradžios vaikai nelabai supranta socialines taisykles. Nuo 5m. jie pradeda domėtis taisyklėmis ir jas gerbti, tačiau priima jas, kaip pateiktas suaugusiųjų. Vaikas taisykles traktuoja kaip nekintamą realybę.
2.Autonominės moralės stadija (bendradarbiavimo moralė) (būdinga 10m. ir vyresniems). Vaikas bendraudamas su bendraamžiais pereina iš moralinio realizmo į autonominę samprotavimo stadiją. Piaget manė, kad šiam perėjimui ypač svarbu vaiko socialinė patirtis, bendravimas su bendraamžiais. Patirtis, įgyjama bendraujant su vienmečiais, mažina vaiko egocentriškumą, jis pradeda suprasti, kad skirtingi žmonės gali turėti skirtingą nuomonę apie tą patį veiksmą, kad elgesys vertinamas ne tik pagal objektyvius veiksmų padarinius, bet ir pagal subjektyvius žmonių ketinimus.
Kohlbergo moralės raidos samprata. Jis išskyrė 6 moralės raidos stadijas, kurias suskirstė į 3 moralinės raidos lygius.
I. Prekonvencinis moralės lygmuo. Šiame lygmenyje moralė dar yra reguliuojama iš išorės. Vaikas sprendžia ar veiksmai teisingi, ar klaidingi. Jis remiasi tuo, ar jie sukelia malonius/nemalonius padarinius. Elgesys, kurio rezultatas - bausmė, laikomas blogu, o tas, už kurį apdovanojama - geru.
1. Bausmės ir paklusnumo orientacija. (vaikai ignoruoja kitų asmenų ketinimus ir motyvus, spręsdami, ar jų veiksmai geri/blogi).
2. Naivus hedonizmas, (instrumentinė orientacija). Teisingu laikomas toks veiksmas, kuris patenkina paties asmens poreikius, ir į kitus taip pat žiūrima kaip į veikiančius savo interesams.
II. Konvencinis moralės lygmuo. Individai su pagarba žiūri į socialines normas kaip į moralės pagrindą.
3.”gero berniuko - geros mergaitės orientacija”. Būdami „geri” vaikai stengiasi, kad juos mylėtų ir jiems pritartų giminės ir draugai.
4.socialinės tvarkos palaikymo orientacija. Taisyklės t.b.vienodai taikomos bei galiojančios kiekvienam ir kiekvieno pareiga - jų laikytis.
III. Pokonvencinis moralės vaidmuo. Individo neriboja neginčytinas moralinis diktatas, priimtinas jo visuomenėje.
5. Socialinės sutarties, teisėtumo orientacija. Individas pradeda suvokti, kad bet kuri taisyklių sistema yra tik viena iš daugelio. Jis nebežiūri į taisykles kaip nustatytas visam laikui, bet mato jas kaip lankstų instrumentą žmogiškosioms vertybėms palaikyti.
6. Orientavimasis į universalius etinius principus. Apie veiksmų teisingumą sprendžiama, vadovaujantis pačių individų pasirinktais etiniais principais, kurie yra visapusiški, racionalūs ir universaliai pritaikomi.
Valia - tai psichinis procesas, kuris vyksta, žmogui dedant pastangas įveikti vidines arba išorines kliūtis, kad pasiektų užsibrėžtą tikslą.
Išorinės kliūtys, kurias įveikia žmogus - objektyvūs darbo sunkumai, sudėtingumas, trukdymai, kitų žmonių priešinimasis.
Vidinės kliūtys - subjektyvūs, asmeniški skatuliai, trukdantys atlikti tai, kas numatyta, priversti dirbti, įveikti tingumą, nuovargį, norą užsiimti tuo, kas nesusiję su užduotimi, žalingi įpročiai, potraukiai, norai įveikiami valios pastangomis.
Valia pasireiškia sąmoningu savo, kaip žmogaus, veiksmų reguliavimu. Valia gali aktyvinti/slopinti žmogaus veiklą, nukreipti ją į įsisąmonintą tikslą, pagrįstą konkrečiais motyvais. Valios laisvė sukuria žmoguje - atsakingumo jausmą.
Dvi valingos veiklos formos: teigiamoji (skatinamoji, aktyvioji) ir neigiamoji (slopinamoji, sulaikomoji). Valia prasideda tikslo pasirinkimu, reiškiasi jo siekimu ir kliūčių nugalėjimu.
Žmogus bręsta tik per savo valios veiksmus. Su ja negimstama - pradžioje ją ugdo kiti žmonės. Valia interiorizuojama. Ugdyti valią padeda kolektyvas, aplinkinių žmonių nuomonė, jų teigiama įtaka žmonių elgesiui. Kasdieninis darbas (mokymasis), taip pat gali būti gera valios grūdinimo mokykla. Jei dirbant (mokantis) kyla sunkumų, tai jų įveikimas - valios ugdymo priemonė. Norint išsiugdyti valią reikia nuolat sistemingai save tobulinti, ir tai pradėti būtina kiek galima anksčiau. Asmenybės valia formuojasi valingoje veikloje. Darbas visada - geriausia priemonė valiai grūdinti. Labai svarbu kiekvieną darbą padaryti iki galo, apgalvoti savo veiksmus, nepriimti neįvykdomų sprendimų, nusprendus, stengtis savo sprendimą įgyvendinti. Valios ugdymas priklauso ir nuo žmogaus užsibrėžto tikslo. Jo įsisąmoninimas padeda užgrūdinti valią.

10. Teorijos, aiškinančios moralės raidą, ir moralės raidos periodai.

Psichoanalitinė - kiekvieno žmogaus asmenybėje egzistuoja superego. Identifikacija su tėvais, ir du jausmai: kaltė ir gėda, kuriuos suformuoja superego. Iki 5-6 metų vaikas nėra moralus. Kognityvinė - Piaget - kuo aukštesnis mąstymo lygis, tuo žmogus moralesnis. Iki 5 metų nėra moralės, nuo 5-10 metų interonominė moralumo stadija - vaikai laikosi taisyklių. Nuo 10 metų autonominės moralės stadija - moralę valdo vidinis įsitikinimas, kad taip yra gerai, žmogus pats apsisprendžia. Kolbergas - 1) ikikonvencinė moralės raidos stadija: a) bausmės vengimo, b) turgaus moralumas; 2) konvencinė moralė: a) gero berniuko/mergaitės vaidmuo, b) įstatymo ir teisės; 3) pokonvencinė moralė: a) vidinių standartų, b) universalių etinių principų.
Bandura - moralaus elgesio žmonės išmoksta pagal modelį, kurį parodo tėvai ir visuomenė. Nėra absoliučiai moralių žmonių, jų elgesys priklauso nuo aplinkybių.

Prenatalinis periodas, trys jo fazės. Palankios ir žalingos nėštumui ir gimimui sąlygos.
Psichosocialinė teorija (Eriksonas) išskyrė 8 asmenybės raidos stadijas, kiekvienoje jų susiduriama su nauju konfliktu/krize, kurią reikia įveikti. 1. KŪDIKYSTĖ pasitikėjimas - nepasitikėjimas (iki 1 m) patiriant meilę, rūpestį ir globą formuojasi - saugumo ir pasitikėjimo jausmas, priešingai - baikštumo, įtarumo, nepasitikėjimo jausmas. Vitalinis poreikis - būti saugiam. Nesaugumo jausmas pražūtingas asmenybės raidai. Jis sukelia daug negatyvių emocijų. Gali kilti neurozė vaikui. Pagrindinis tikslas - maitinimasis. Prie maitintojo vaikas prisiriša, jaučiasi saugus

Kūdikystė. Naujagimio psichofiziologiniai ypatumai. Refleksų vaidmuo naujagimio raidoje, kūdikystėje. Fizinis kūdikio augimas, motorinė ir sensorinė raida. Pažinimo raida kūdikystėje: sensomotorinis intelektas ir jo raidos fazės. Kalbos raida kūdikystėje. Psichosocialinė kūdikio raida: emocinis ryšys su motina ir prieraišumo prie motinos vystymasis. Savimonės raidos pradžia kūdikystėje. Psichinė deprivacija ir jos pasekmės.

16. Vaikystės amžiaus tarpsnių psichologinis apibūdinimas.
0-2 metų
Emocijos Pirmaisiais mėnesiais daugelis emocijų yra paprastos reakcijos į kasdienius įvykius. 6 savaičių - socialinė šypsena. 4-5 mėn. vaikas juokiasi, kai jam smagu. Baimės jausmas stipriausias būna- 11- 18 mėn., po to pamažu silpnėja. 6 mėn. atsiranda prieraišumo jausmas, tai jau savotiška meilės išraiška. Šiame laikotarpyje labai svarbus suaugusio žmogaus jautrumas vaiko poreikiams. Ankstyvosios vaikystės periodas vaiko vystymuisi labai svarbus, jis sparčiai auga ir išmoksta labai daug.
Protinių sugebėjimų raida Piaget nuomone, laikotarpis nuo gimimo iki 2 metų- sensomotorinė intelekto vystymosi stadija. Aplinkai pažinti vaikas naudoja jutimus ir motorinius sugebėjimus. Šis periodas prasideda refleksais, o baigiasi sensomotorinių sugebėjimų kompleksine koordinacija. Pagrindiniai pasiekimai: vaikas įsisąmonina, kad objektai egzistuoja ir kai jų negali matyti (objektų pastovumo supratimas); pradeda prisiminti ir įsivaizduoti (protinė reprezentacija). Sensomotorinę stadiją
Piaget stadiją suskirstė dar į 6 fazes:
1. (nuo gimimo iki 1 mėn.)- refleksų naudojimas;
2. (1-4mėn)- pirmasis įgytas prisitaikymas;
3. (4-8 mėn.) - siekimas pratęsti įdomius įspūdžius;
4. (8-12 mėn.) - naujas prisitaikymas ir numatymas;
5. (12-18 mėn.) - vaikas tyrinėja pasaulį, aktyviai eksperimentuoja;
6. (18-24 mėn.) - naujos reikšmės sukuriamos protiniais veiksmais.
Kalba: 1-2 mėn.- gali tarti garsus, balses a, e, o; 2-3 mėn.- taria įvairus garsus; 3-4 mėn.- vograuja; 4-5- vograuja, taria ba, da, ka; 5-6 mėn.- žaidžia su garsais; 6-7 mėn.- čiauškėdamas kartoja skiemenis ma, da, mu, ba; 7-8 mėn.- kartoja du skiemenis; 8-9 mėn.- derina skiemenis; 12 mėn.- paprastai moka pasakyti 1-2 žodžius; 18-24 mėn.- vadina objektus jų vardais, jungia kelis žodžius, 18 mėn.- žino 20 žodžių, 24 mėn.- iki 200.
Aš koncepcija: savimonė susiformuoja ne iš kart. Iš pradžių vaikas lytėjimo ir judėjimo pojūčiai pajunta savo kūną. Raidos pradžioje vaikas nesuvokia skirtumo tarp savęs ir kitų objektų, neatpažįsta savęs veidrodyje, negali įvertinti savo ypatybių ar galimybių. Piaget nuomone, vaikas, kad galėtų suprasti, jog egzistuoja kiti žmonės ir jis pats, turi suvokti, kad objektas pastovus. Vaikai visiškai save atpažįsta veidrodyje tik 20-24 mėn. Vaikas socialinių įgūdžių įgyja antraisiais gyvenimo metais. Žaisdamas su kitais vaikais, įgyja daugiau patirties, pasidaro pakankamai draugiškas.
Žaidimų metai (nuo 2 iki 6 metų)
Pažintinė raida.
Priešoperacinėje stadijoje (nuo 2 iki 6-7m) Piaget išskiria 2 fazes:
1. intuityvi ar ikisąvokinė fazė (2-4 m.);
2. intuityvinio mąstymo fazė (4-7 m.).
Sulaukęs 18-24 mėn. vaikas pradeda mąstyti susikurtais vaizdiniais. Dviejų metų vaikas jau sugeba apsimesti, vaizduoti, mėgdžioti anksčiau stebėtą kitų žmonių elgesį. Nuo 2 iki 4 metų vaikas įsisąmonina simbolinį mąstymą, kuris leidžia vartoti žodžius ir naudoti vaizdinius objektų, kurių tuo metu nėra vaiko akiratyje. Vaikas, įvaldęs simbolinį mąstymą, labai lengvai išmoksta tūkstančius žodžių. 4 metų vaiko kalba tampa gramatiškai taisyklinga ir vieno žodžio sakinių ryškiai sumažėja. Apie ketvirtuosius gyvenimo metus vaikas pasiekia kitą fazę - intuityvaus mąstymo fazę. Priešoperacinio mąstymo ribotumai: egocentrizmas, nesupratimas, kad viskas pamažu keičiasi ir yra grįžtamasis ryšys, centracija ir nesupratimas tvermės dėsnio. Egocentrizmas- nesugebėjimas suprasti įvairius dalykus kitu aspektu, nesutampančiu su juo nuomone (tai nėra egoizmas). Egocentriško vaiko nuomone, jei jis nemato kitų, tai ir jo niekas nemato ir panašiai. Dėl egocentriškumo mažas vaikas linkęs galvoti, kad jį supantys daiktai yra gyvi, kaip ir jis pats. Toks požiūris vadinamas animizmu. Augant egocentrizmas mažėja ir vaikas pradeda daugiau bendradarbiauti, kurti bendrus žaidimus. Kita problema- laipsniškų pasikeitimų nesupratimas, nes jo mąstymas yra statiškas. Pvz., vaikas nesupranta, kad augama laipsniškai, pamažu. Vaiko mąstymas pagrįstas transdukcija, nes jo protas eina nuo vieno pavyzdžio prie kito, nesiremdamas logika ir jų neapibendrinamas. Centracija- tai dėmesio sutelkimas tik į vieną situacijos bruožą. Jis nesugeba įvertinti visos situacijos (pvz., suprasti, kad jo tėvas kažkam yra sūnus ir t.t.). Klasifikacija- ikimokyklinio amžiaus vaikai ribotai supranta bendras kategorijas.
Suprasti tvermės dėsnį- tai žinoti, kad kieto kūno ar skysčio masė, svoris, tūris nekinta kintant kūno formai, vietai, skysčio pasiskirstymo konfigūracijai.
Paprastai anksčiausiai suprantama kiekio (skaičiaus) tvermė, ir daugelis šešiamečių sėkmingai išsprendžia tokius uždavinius, bet apimties tvermės principų vaikai nesupranta net iki 12 metų. Masės tvermę pradeda suprasti sulaukę maždaug 5 metų, tūrio- 7 metų vaikai.
Kalba. Nuo 2 iki 4 metų vaiko žodynas padvigubėja. 6 metų vaikas moko nuo 8000 iki 14 000 žodžių. Vaiko žodyno didėjimą stabdo priešoperacinis mąstymas: vaikas kuria žodžius ir tikisi, kad kiti juos supras; vienu žodžiu vadina daugiau objektų; žodžio reikšmę apibrėžia egocentriškai; sudėtingai vartoja palyginimus. Vaikų žodynas ribotas ir dėl to, kad jie viską linkę suprasti tiesiogiai. Vaiko sugebėjimas taisyklingai ištarti žodžius atsilieka nuo žodyno didėjimo ir gramatikos žinių. Piaget pastebėjo, kad priešoperacinės stadijos metu beveik pusė vaikų sakomų sakinių yra egocentriški. Jis skyrė 3 tokios kalbos rūšis: atkartojimą, monologą ir kolektyvinį monologą. Vaikas socializuotą kalbą išmoksta pamažu.
Psichosocialinė raida.
Žaidimas.
Vyrauja socialinis ir vaidmeninis žaidimas. Socialinio žaidimo rūšys: neužimtas žaidimu, nuošalus žaidimas, stebėjimo žaidimas, paralelinis žaidimas; asociatyvus žaidimas (maždaug nuo 5 metų), žaidimas bendradarbiaujant. Vaidmeninio žaidimo pradžia sutampa su simbolinio mąstymo įgijimu. Žaidžiant su kitais vaikais, išmokstama laikytis žaidimo taisyklių, sumažėja egocentriškumas, išmokstama bendradarbiauti. Vaikas taip pat gali mėginti vaidinti įvairius vaidmenis, įgyti naujų socialinių sugebėjimų.
3 metų amžiaus krizės simptomai: (pagal Vygotskį) - negatyvizmas (elgesys priešingas tam, kurį jam siūlo suaugęs); - užsispyrimas (vaikas nori gauti tik todėl, kad jis pareikalavo), - atžagarumas (nukreiptas prieš suaugusiojo pateikiamas vaikui elgesio normas, prieš tam tikrą gyvenimo būdą); - savivaliavimas (nori padaryti viską pats); - despotizmas (daugiau kur auga vienas vaikas); - protestas; nuvertinimas. Visi šie simptomai išreiškia vaiko siekimą tapti nepriklausomu. Tai iš esmės vaiko socialinių santykių krizė, kai pasikeičia vaiko socialinė pozicija aplinkinių žmonių atžvilgiu. Eriksonas teigė, kad ankstyvoje vaikystėje vaikas išgyvena autonomiškumo- gėdos ir abejojimo savimi krizę. Kaip ji pasibaigs, labai priklauso nuo tėvų elgesio su vaiku. 7 metų krizė: Vaikai praranda savo vaikišką betarpiškumą. Jie tampa nebe tokie atviri, moka nuslėpti jausmus. Jų elgesyje atsiranda kažkas dirbtino. Vaikai ima įsisavinti savo išgyvenimus, jausmus, emocijas. Šio amžiaus vaikai išgyvena stiprią vidinę krizę, kai reikia pasirinkti ar priimti sprendimą.

Kūdikystė: Piaget pažintinės raidos stadijos:1.refleksų naudojimas (nuo gimimo iki 1 mėn.). Vaikas aktyviai naudojasi naujomis schemomis ir mėgina jas pritaikyti kitokiai veiklai. Kaupia informaciją apie pasaulį refleksų pagalba;2.Pirmasis įgytas pritaikymas(1 - 4 mėn.). Kūdikiai pritaiko savo refleksus prie aplinkos. Susiformuoja paprastų įpročių modeliai. Suvokimo įgūdžiai adaptuojasi toliau. Atpažįsta motinos balsą ir kvapą nuo svetimų. Vaikas pradeda koordinuoti tarpusavyje du jutimus ir du refleksus. Jis išgirsta garsą ir mėgina pasisukti link jo, arba mato daiktą ir stengiasi jį pasiekti;3.Siekimas pratęsti įdomius įspūdžius(4 - 8 mėn.). Vaikas tikslingai plečia savo pasaulį. Daugelis šio amžiaus vaikų mėgsta pasikartojančius veiksmus;4.Naujas prisitaikymas ir numatymas(8 - 12 mėn.). Vaikas linkęs konstruoti naujas schemas pagal ankstesnes ir taikyti jas naujoms situacijoms. Vaikas pradeda aiškiai suprasti, ko jis nori ir ko nenori. Šio amžiaus vaikas pradeda gerai numatyti įvykius;5.Vaikas tyrinėja pasaulį, aktyviai eksperimentuodamas(12 - 18 mėn.). Vaikas mėgina naujus būdus norimam rezultatui pasiekti. Vaikas adaptuojasi prie naujų, neįprastų situacijų ir suranda naujus elgesio būdus, gyvai eksperimentuodamas. Vaikas mąsto gerokai kūrybiškiau negu anksčiau; 6.Naujos reikšmės sukuriamos protiniais veiksmais (18 - 24 mėn.). Pradedama manipuliuoti protiniais vaizdiniais. Vaikas jau gali įsivaizduoti daiktus, kurių tuo metu nėra jo akiratyje. Jis jau derina mintis, o ne veiksmus. Protiniai vaizdiniai sąlygoja naujai atsiradusį vaiko sugebėjimą vaidinti ir apsimesti. Vaikas ne tik pasyviai pasiduoda aplinkos poveikiams, bet pats ją aktyviai keičia.
Rega 16-20cm. 4mėn jau mato gerai, mėgsta judančius objektus, žm. veidus. Keletą dienų girdi prastai, vėliau - gerai. Po 3 mėn į garso šaltinį atsisuka akimis. Geri skonio receptoriai. Po gimimo moka suskurti ir palaikyti socialinius ryšius, vėliau stimuliuojamas šypsosi. Prisirišimas- soc. ryšio būdas. Rūšys: saugus, nerymastingas, vengiamasis. Ypatingas ryšys tarp vaiko ir asmens, kuris jį prižiūri. Apie 6-7mėn atsiranda nepažįstamųjų baimė (dėl prisirišimo). Dauguma vaikų baimių vadinamos tranzitinėmis. Socialinė raida nulemia socialinius ryšius ateityje. Verkia pirmus 6mėn, dažniau, kai nuogas, mažiau, kai šilta, pavalgęs. Nereikia versti bendrauti su kitais- jiems tai neįdomu. Pirmaisiais mėnesiais vaikas nesuvokia savo kūno kaip savo paties, o 2 m. vaikas „atranda” savo rankas, nes jos patenka į jo regėjimo laiką. Vaiko savęs vertinime skiriamas kognityvus ir afektyvus komponentai. Kognityvus komponentas - asmenybės išmanymas apie savo sugebėjimus, fizines ar moralines savybes. Afektyvus komponentas - tai įvairiausi emociniai išgyvenimai, kuriuose atsispindi asmenybės požiūris į save, pasitenkinimo arba nepasitenkinimo savo veiksmais, ypatybėmis, pasiektais rezultatais laipsnis. Geriau pažinus save prisideda 2 naujos emocijos: pasidižiavimas savimi ir gėdos jausmas. Amžiaus tarpsnių krizės ypatingi, neilgai trunkantys ontogenezės periodai, kuriems būdingi ryškūs psichologiniai pasikeitimai. Pirmųjų gyvenimo metų krizė buvo plačiai analizuojama Vygotskio darbuose.

Ankstyvoji vaikystė. Psichofizinė raida ankstyvojoje vaikystėje. Pažinimo raida ankstyvojoje vaikystėje: nuo sensomotorinių schemų prie priešoperacinio mąstymo. Kalbos raidos teorijos. Kalbos raida: žodyno augimas, “telegrafinė” kalba, gramatikos įvaldymas. Psichosocialinė raida ankstyvojoje vaikystėje. Socialinių kontaktų užmezgimas: pirmieji bendravimo įgūdžiai, tėvų bendravimo su vaikais stiliai, vaiko socializacijos ypatumai, žaidimo reikšmė ankstyvojoje vaikystėje. Moralinė raida. Savimonės raida, autonomijos siekimas, negatyvizmas.
Psichosocialinė teorija (Eriksonas) išskyrė 8 asmenybės raidos stadijas, kiekvienoje jų susiduriama su nauju konfliktu/krize, kurią reikia įveikti. Stadija: 2. ANKSTYVOJI VAIKYSTĖ savarankiškumas - gėda ir abejonės (1-3m) Vaikas mokosi pats pasirūpinti savimi: naudotis wc, valgyti, vaikščioti ir kalbėti. Jei sekasi - savarankiškumas, jei nuolat patiria nesėkmes ir yra baramas - gėda. Jei saugumo jausmas išsivystęs - atsiranda pasitikėjimas savimi, poreikis išreikšti save (aš noriu). Vaiko poreikį reikia tenkinti, priešingu atveju - atsiranda vaiko pasipriešinimas, kaprizai ir t.t., jei neįmanoma jo patenkinti - reikia vengti tokių poreikių (pergudraujant vaiką) patenkinimo. Vaikui turi atrodyti, kad jo poreikis patenkintas. Negalima nuslopinti poreikio. Kitaip bus įpirštas gėdos jausmas, vaiko negatyvizmas. Krizė 3-uose metuose. Nepatenkinus poreikio negatyvizmas gali išsivystyti į agresiją. Pagrindinė veikla - manipuliatyvinė (rankomis).

Ankstyvoji (pirmoji) vaikystė (iki 6m.)
Žaidimų, ankstyvąja vaikyste, ikimokykliniais metais paprastai vadinamas vaiko amžius nuo 2 iki 6 metų. Vartojant terminą ” žaidimų metai “, pabrėžiama didžiulė žaidimų svarba vaiko tolesnei raidai.Žaidžiama visą gyvenimą - nuo kūdikystės iki senatvės, tačiau daugiausia žaidžia 2-6 metų vaikai, ir žaisdami jie įgyja naujų sugebėjimų, įgūdžių, socialinės patirties, vertybių, ugdo savo motorinius sugebėjimus, spręsdami sudėtingas užduotis, žaisdami žodžiais ir mintimis, lavina savo protą, vaidindami vaidmeninius vaidinimus, įsisamonina socialiai priimtinas elgesio normas ir moralės taisykles.
Pažintinė raida.
1.Intelektŕ lemiantys veiksniai. Ginčijamasi dėl paveldimumo ir aplinkos įtakos asmens raidai. Vieni sako, kad intelektas daugiausia priklauso nuo paveldimumo, kiti điai nuomonei nepritaria, nes intelektŕ gali padidinti mokymasis ir aplinkos poveikis. Daţnai manoma, kad intelektas nekinta visŕ ţmogaus gyvenimŕ. Dar neţinomi visi kintamieji, lemiantys vaiko intelektą. Mėginama rasti, kokios mokymo metodikos gali padėti vaikui tobulėti.
2.Pažintinė raida. Naudojančio simbolius vaiko mŕstymas pasidaro sudëtingesnis ir tai leidţia efektyviau sŕveikauti su aplinka. Simbolinis mŕstymas leidţia vardoti ţodţius ir naudoti objektų vaizdus, kurių tuo metu nėra vaiko atmintyje. Apie ketvirtuosius gyvenimo metus vaikas pradeda mŕstyti intuityviai. Priešoperacinis mrstymas yra ikiloginis; tai lemia egocentrizmas, nesupratimas laipsniškų pasikeitimų, grįžtamojo ryšio, tvermės dėsnio. Priešoperaciniam mąstymui būdingas egocentrizmas, todėl mažas vaikas linkęs galvoti, kad jį supantys daiktai yra gyvi, kaip ir jis pats.
3.Kalbos raida. Priešoperacinės mąstymo stadijos metu beveik pusė vaikų sakomų sakinių yra egocentriški. Piaget skyrė tris egocentrines kalbos rūšis: atkartojimas, monologas ir kolektyvinis monologas. Vaikas socializuotŕ kalbŕ iđmoksta pamaţu.
Ankstyvoje vaikystėje vaikas išmoksta apie 12000 žodžių ir žino beveik visas gramatines formas. Tačiau vaikas dar negali suprasti žodžių perkeltinės prasmės, abstrakcijų ir ne visada tinkamai pritaiko gramatikos taisykles. Vaiko sugebėjimas aiškiai ir taisyklingai ištarti žodžius gerokai atsilieka nuo žodyno didėjimo ir sužinomų gramatikos taisyklių.
4.Mŕstymas ir kalba. Vieni mano, kad mąstymas be kalbos neįmanomas. Piaget teigia, kad vaiko pažintiniai sugebėjimai skatina išmokti kalba: vaikas pradeda kalbėti vėliau nei mąstyti.
Tobulesnė kalba padeda formuluoti mintis ir reguliuoti veiklą. Kalba, tapusi minčių formulavimo sau priemone, vadinama vidine.
Psichosocialinė raida.
1.Žaidžiant su kitais vaikais, išmokstama laikytis žaidimo taisyklių, sumažėja egocentriškumas, skatinama bendradarbiauti. Vaikas taip pat gali mėginti vaidinti įvairius vaidmenis, įgyti naujų socialinių sugebėjimų.
2.Skiriamas socialinis i vaidmeninis žaidimas. Mažas vaikas, žaizdamas su bendraamžiais, įgyja svarbios patirties, kurią suaugusiems suteikti vaikui arba jam pačiam įgyti jau yra labai sudėtinga.
Vaikystės amžiaus tarpsniui būdingas atsigręžimas į objektyvųjį pasaulį. Atsiranda specifinis domėjimasis aplinkos vyksmais ir daiktais. Šio amžiaus vaikai mėgsta žaisti būreliais bei grupėmis. Vaikas jau sugeba numatyti savo veikimo tikslą bei rezultatą, o jį pasiekęs džiaugiasi. Vaiko darbuose centrinę vietą užima kūrybinis rankų darbas: statymas, piešimas, lipdymas. Šiuo laikotarpiou pasireiškia pirmutinės seksualinės apraiškos. (vaikai pasislėpę nuo suaugusiųjų žaidžia žaidimus , kuriuose pamėgdžioja suaugusiųjų seksualinius veiksmus). Žinoma šie žaidimai tėra iliuziniai, o ne tikrieji veiksmai. Mokymasis suaktyvina kitus psichinius principus, pirmiausia atmintį. Ikimokyklinio vaiko įsiminimas yra betarpiškas ir nevalingas. Jis nekelia sau tikslo įsiminti, bet žaisdamas ir girdėdamas nevalingai tai daro. Kinta ir mŕstymas. Jis iđmoksta valdyti savo emocijas.

2.Psichikos raida ankstyvojoje vaikysteje. Kūdikystė iki 1-2m.Kūdikio emocinė raida-nuo refleksinio verksmo ir pirmos šypsenos pirmaisiais gyv.mėnesiais iki baimės ir malonumo jausmo priklausančių nuo tam tikrų specifinių įvykių antrojoje pirmųjų gyv,metų pusėje. Dvejų metų vaikas jau mažiau verkia nes sumažėja baimė. Augant kūdikiui stiprėja prisirišimo jausmas. Dvejų metų vaikas ramiau reaguoja į laikiną artimo žm.pasišalinimą ir labiau džiaugiasi kai jis grįžta. Saugaus prisirišimo jausmas skatina vaiko pažintinę ir socialinę raidą nes vaikas drąsiau tyrinėja supančią aplinką. Vaikai instinktyviai prisiriša prie tėvų ar kito tuo metu prižiūrinčio asmens imprintingo dėka. skiriami du socialinės raidos periodai: bendrasis imprintingas ir specifiškesnis imprintingas. Psichoanalitinė teorija teigia kad iš pradžių kūd.vienus žm.nuo kitų skiria difuziškai bet gana greitai jo psichinė energija tampa specifinė ir nukreipta motinos link. Šia prasme vaiko ryšys su motina apibūdinamas kaip prisirišimas. Eriksonas teigė kad jautrios ir pareigingos motinos kūd.pasitiki ja o kartu ir kitais. Kognityvinė teorija taip pat pripažįsta iš aplinkos gaunamų stimulų svarbą vaiko raidai tačiau nelaiko kad tik stimulai skatina pasireikšti tam tikrus refleksus. Prisirišimo jausmo atsiradimą aiškina vaiko pažintiniais sugebėjimais tyrinėti aplinką. Bihevioristai pabrėžia kad didžioji vaiko socialinio elgesio dalis gali būti išmokta ir keičiama taikant įvairius pastiprinimus. 8mėn.vaikas pradeda bijoti išsiskyrimo su mama ši reakcija stiprėja o vėliau pradeda silpti. Vaiko gyv.pradžioje Aš vaizdo turinį sudaro neaiškus ir neapibrėžtas savęs kaip veiksmų ir emocijų subjekto išgyvenimas. Vaikas save vertina kognityviai ir afektyviai. Antraisiais metais pradeda įsisąmoninti kas jis yra ir ką gali padaryti . išryškėja dvi naujos emocijos pasididžiavimas savimi ir gėdos jausmas. Socialinių įgūdžių įgyja antrais metais. Žaisdamas su kitais vaikais įgyja daugiau patirties pasidaro pakankamai draugiškas. Vaikai skiriasi emocijų pasireiškimo laiku intensyvumu ir pobūdžiu. Skirtumai priklauso nuo temperamento lyties kultūros papročių. Žaidimų, ankstyvąja vaikyste paprastai vad.amžius 2-6. žaidžiama visą gyvenimą tačiau daugiausia 2-6m.vaikai ir žaisdami įgyja naujų sugebėjimų įgūdžių socialinės patirties vertybių ugdo savo motorinius sugebėjimus spręsdami sudėtingas užduotis žaisdami žodžiais ir mintimis lavina savo protą vaidindami vaidmeninius vaidinimus įsisąmonina socialiai priimtas elgesio normas ir moralės taisykles. Psichoanalitinės krypties psich.teigia kad standartinių žaidimų situacijų paskirtis padėti išspręsti vidinius konfliktus. Kognityvinės-labiau domisi vaiko sugebėjimu suprasti. Vaidmeninius ž.gali žaisti vaikas jau sugebantis mąstyti simboliais. Bihevioristai-vaidmeninis ž.socialinio mokymosi forma. Sėkminga raida priklauso nuo to ar myli jį tėvai ar švelnūs ar priešingi ar kritikuoja įžeidinėja nuolat juo nepatenkinti. Nuo to priklauso kaip jis reaguoja į aplinkos įvykius ir kokie jo santykiai su žm. priešingai nei atrodo tėvams fizinė bausmė nėra efektyvi geriau atimti privilegijas. Tėvai nuolat kritikuojantys vaiką pasidaro jam priešiški, pagyrimu suteikiam teigiama atgalinį ryšį didinama jo vertės kompetencijos pasitikėjimo jausmas. Aš vaizdas labai priklauso nuo patirties įgyjamos namie. Agresija: instrumentinė ir į asmenį nukreipta. Ji susijusi su genetiniais ir fiziologiniais veiksniais bet yra veikiama ir keičiama vaiko kasdieninės patirties. Normalūs ikimokyklinio amžiaus vaikai išgyvena įvairias baimes (kartais),nerimą, fobijas kurios jam augant silpnėja. Būdinga laki vaizduotė jie ne visada skiria fantazijas ir realybę. Gabaus vaiko raidai būdingas labai stiprus teisingumo jausmas laki vaizduotė gerai išlavėjęs humoro jausmas. Kartu jis pažeidžiamas bendraamžių todėl gali save vertinti negatyviai. Eriksonas-išgyvena autonomiškumo-gėdos ir abejojimo savimi krizę. Kaip ji pasibaigia prikl.nuo tėvų elgesio su vaiku. 2-3 m. 1) savarankiškas orientav aplinkoj - pradeda laisvai vaikščioti, plečiasi jo soc kontaktai… Vaikščiojimas praplečia vaiko tolimąją erdvę. V žaidžia su daiktais, kuriuos turi po ranka. Vaiko noras veikti ir manipuliuoti daiktais pereina į žaidimą su daiktais. 2) tolesnė kalbos raida - vis intensyviau naudoja kalbą bendravimui su žm. Itin išlavėja v klausa gimt. Kalbos garsams. Pirmi žodž.- 1 ar 2 skiemenų daiktav. Jais nurodomas objekt. Ar reiškiama visa mintis. Tas pats žod vart keliems daikt pavadint. Veiksmžd irgi labai paprasti. Apie 1m8mėn vaikai sak sudaro iš 3 ir daugiau žod. Naujus žod vaikas kartais klaidingai taria. Taip būna dėl atminties trūkumų arba dėl artikuliacijos padargų netobulumo. Po klausimo „kas čia” ateina klaus „ar čia tas ir tas”. 3)daiktų ir jų santykių suvokimas - skirtumų suvokimų tikslumas priklauso nuo lyginamųjų objektų savybių(sudėtingas daikt suvokiamas lengviau už paprastą!) Dydžio, atstumo, panašumo ir kt santykius V suvokia netiksliai. 4) bendravimas- žr. Aukščiau.

16. Vaikystės amžiaus tarpsniu psicholo¬ginis apibūdinimas.
Psichikos raida ankstyvoje vaikystėje (1-2 m.) 1.Antraisiais gyvenimo metais vaikas suranda naujus būdus savo tikslams pasiekti, iš pradžių aktyviai eksperimentuodamas su realiais objektais. 2. Vaikas pradeda suvokti, kad objektas pastovus, kad daiktai ir žmonės egzistuoja ir tada, kai negali jų matyti. 3. Kalbos raida. Skinneris teigė, kad vaikas mokosi kalbėti esant ryšiui tarp stimulo ir reakcijos bei gaunant pastiprinimą iš aplinkos. Chomsky teigė, kad vaiko sugebėjimas išmokti kalbėti yra įgimtas. 4. Vaikiška (arba motiniška) kalba visame pasaulyje pripažįstama kaip tam tikra kalbos rūšis, padedanti lengviau susikalbėti su vaiku. Vaiko galimybė bendrauti su aplinkiniais priklauso nuo to, kada šeima bus tam pasirengusi ir norės jį išklausyti. 5.Kalbos įgūdžiai tobulėja nuo pat gimimo. 2-jų metų pab- gali sujungti 2-3 žodžius į paprastą sakinį. 6.Kūdikio emocijų raida- 2-jų metų vaikas jau rečiau verkia, sumažėja baimė.7.Prisirišimo jausmas stiprėja, stipriausias būna 18 mėnesį. 2-jų metų vaikai ramiau reaguoja į laikiną artimo žmogaus pasišalinimą ir labiau džiaugias, kai tas grįžta. Saugaus prisirišimo jausmas skatina vaiko pažintinę ir socialinę raidą, nes vaikas drąsiau tyrinėja supančią aplinką. 8. 8 mėnesių vaikas pradeda bijoti nepažystamų žmonių, nerimauti dėl išsiskyrimo su motina. Ši reakcija stiprėja iki 15 mėnesio, o vėliau pradeda silpnėti. 9.Vaiko gyvenimo pradžioje “Aš” vaizdo turinį sudaro neaiškus ir neapibrėžtas savęs, kaip veiksmų ir emocijų subjekto išgyvenimas. Vaikas save vertina kognityviai ir efektyviai. 2-aisiais gyven metais jis pradeda įsisavinti, kas jis yra ir ką jis gali padaryti. Todėl išryškėja 2 naujos emocijos: pasididžiavimas savimi, gėdos jausmas. 10.Socialinių įgūdžių įgyja 2-ais gyven metais. Žaisdamas su kitais vaikais, įgyja daugiau patirties.
Psichikos raida 1-oje vaikystėje. Žaidimų, aktyviąja vaikyste, ikimokykliniais metais vadinamas vaiko amžius nuo 2 iki 6m. 2-3m sutampa su analine stadija (pagal Freudą). Šlapimo pūslės ir tiesiosios žarnos ištuštinimas tekia vaikui malonumą. Tik pasibaigus 2-iems m vaikas išmoksta valdyti tuštinimesi dalyvaujančius raumenis. Falinė stadija. 2-5m vaikai atranda, kad stimuliuodamas varpą ar makštį gali patirti malonumą. Augančiam vaikui rūpi suprasti lyčių skirtumus ir iš kur atsiranda vaikai. Piaget apie pažintinę raidą. 1.Naudojančio simbolius vaiko mąstymas pasidaro sudėtingesnis. Apie 4-sius metus vaik pradeda mąstyti intuityviai. 2.Prieš operaciniam mąstymui būdingas egocentrizmas, todėl mažas vaik linkęs galvoti, kad jį supantys daiktai yra gyvi, kaip ir jis pats. 3. Tolesnė kalbos raida.. Anktyvojoje vaikystėje vaikas išmoksta apytikriai 12 tūkst žodžių ir žino beveik visas gramatines formas. Tačiau vaikas dar negali suprasti žodžių perkeltinės prasmės, apstrakcijų ir ne visada tinkamai pritaiko gramatikos taisykles. Vaiko sugebėjimas aiškiai ir taisyklingai ištarti žodžius gerokai atsilieka nuo žodyno didėjimo ir sužinomų gramatikos taisyklių. 4. Mąstymas ir kalba. Psichologai nėra vienos nuomonės apie kalbos įtaką vaiko mąstymui. Vaikas kalbėti pradeda vėliau negu mąstyti. 5.Tobulesnė kalba padeda formuluoti mintis ir reguliuoti veiklą. Kalba, tapusi minčių formulavimo sau priemone, vadinama vidine. 6. Pagrindinės auklėjimo bei elgesio tendencijos. Vaiko sėkminga raida labai priklauso nuo to, ar myli jį tėvai, ar yra švelnūs ar priešingai, vaiką kritikuoja, įžeidinėja ir nuolat juo nepatenkinti. Vaikas gana anksti pradeda įsisąmoninti, kaip jis yra tėvų vertinamas ir priimamas. Nuo to priklauso, kaip jis reaguoja į aplinkos įvykius ir kokie jo santykiai su žmonėmis. 7.Normalūs ikimokyklinio amžiaus vaikai kartais išgyvena įvairias baimes, nerimą, fobijas, kurios vaikui augant, paprastai silpnėja. Taip pat būdinga labai laki vaizduotė. Jie ne visada gerai skiria fantazijas ir realybę. 8.Eriksonas teigė, kad ankstyvojoj vaikystei vaik išgyvena autonomiškumo- gėdos ir abejojimo savimi krizę. Kaip ji pasibaigs, labai priklauso nuo tėvų elgesio su vaiku.

Ankstyvoji vaikystė:
Per paskutiniąją sensomotorinio intelekto fazę, sulaukęs 18 - 24 mėnesių, vaikas pradeda mąstyti susikurtais vaizdiniai. Iki tol jis galėjo spręsti apie kai kurias daiktų savybes, bet jo mąstymas buvo susijęs tik su tais objektais,kuriuos tiesiogiai mato, jaučia ar pasiekia. Dviejų metų vaikas jau sugeba apsimesti, vaizduoti, mėgdžioti. Keičiasi sensorinio mąstymo būdas, todėl vaikas geriau sugeba naudotis simboliais ir aplinkos daiktų vaizdiniais. Ankstyvoji priešoperacinio mąstymo stadija, kuri yra vadinama intuityviu, arba ikisąvokiniu periodu, trunka nuo 2 iki 4 vaiko gyvenimo metų. Vaikas įsisąmonina simbolinį mąstymą, kuris leidžia vartoti žodžius ir naudoti vaizdinius objektų, kurių tuo metu nėra vaiko akiratyje. Vaikas, įvaldęs simbolinį mąstymą, labai greitai išmoksta tūkstančius žodžių. 4m. vaiko kalba tampa gramatiškai taisyklinga, ir vieno žodžio sakinių ryškiai sumažėja. Vaikas pradeda formuoti naujas sąvokas.
Vaiko mąstymui budingas egocentrizmas, t. y. nesugebėjimas suprasti įvairius dalykus kitu aspektu, nesutampančiu su jo nuomone. Vaikas pasaulį supranta tik remdamasis savo paties požiuriu. Dėl egocentriškumo mažas vaikas links galvoti, kad jį supantys daiktai yra gyvi, kaip ir jis pats. Toks požiuris vadinamas animizmu. Augant egocentriškumas mažėja, ir vaikas pradeda daugiau bendradarbiauti, kurti bendrus žaidimus. Vaikui budinga centracija. tai dėmesio sutelkimas tik į vieną situacijos druožą. Jis fiksuoja vieną savybe ir nesugeba įvertinti visos situacijos. Vaikas pamažu pradeda klasifikuoti, t. y. objektus rušiuoti į kategorijas ir klases. Vaikas objektus klasifikuoja pagal atsitiktinį, labiausiai krentantį į akis, net ir pastovų požymį, nesugeba suprasti, kad vienu atžvilgiu panašus daiktai gali skirtis kitu atžvilgiu. Nesuparnta tvermės dėsnio (turis nekinta kintant kuno formai). Augančio vaiko sovializuota kalba irgi tobulėja, t. y. vaikas kartais stengiasi bendrauti su kitais savo bendraamžiais, mėgina aktyviai keistis mintimis ir suprasti tai, ką sako kitas. 3m vaikas gali vartoti daugiskaitą, veiksmažodžių laikus, derinti budvardžius su daiktavardžiais ir kt. Jie tarsi žaidžia žodžiais, kalbos darybos priemonėmis, mėgindami sudaryti vis naujas žodžio formas. Tačiau vaiko sugebėjimas aiškiai iėr taisyklingai ištarti žodžius gerokai atsilieka nuo žodyno didėjimo ir gramatikos žinių. Nuo simbolinio mąstymo pradžios pažintinė raida ir kalbos raida tarpusavyje susipina, ir, vienai gerėjant gerėja kita. Kalba tampa universalia poveikio aplinkiniam pasauliui priemone.
Ankstyvojoje vaikystėje vaiką supančio pasaulio ribos nuolat plečiasi. Kiekvieną dieną vaikas sutinka nepažįstamus suaugusius žmones, stebi kitus vaikus, pamato daugybe naujų daiktų, atsiduria jam nežinomose situacijose. Visa tai vaikas ir bando ištirti. Tai jie daro per žaidimą. Žaidžiant atsiskleidžia pažintiniai procesai. Žaidimo sąlygos leidžia vaikui laisvai eksperimentuoti. Mokymosi šaltinis yra vaiko ir kitų šeimos narių tarpusavio santykiai ir jo bendri žaidimai su kitais vaikais.Ankstyvojoje vaikystėje vyrauja 2 žaidimų tipai: socialinis ir vaidmeninis žaidimas, kuriais vaikai tobulina savo socialinius sugebėjimus ir išmėgina save įvairiose srityse. Žaidžiant socialinį žaidimą, vaikai tampa socialesni, nes mažėja jų egocentrizmas. 2m. vaikui budinga buti žaidimo stebėtoju. Asociatyvus žaidimas(gaudynės, slėpynės) ir žaidimai su kitais vaikais budingesni 5m vaikams. Svarbiausias ir patraukliausias vaidmeninio žaidimo požymis yra jo lankstumas, plastiškumas, todėl žaidime gali dalyvauti skirtingų protinių ir fizinių sugebėjimų vaikai. Visi ikimokyklinio amžiaus vaikai entuziastingai dalyvauja vaidmeniniuose žaidimuose, kurie iš esmės yra “emocijų mokykla”, prieinama visiems mažiems vaikams. Manoma, kad vaidmeninis žaidimas padeda formuotis empatijai. savigarba yra gero psichologinio prisitaikymo, asmeninės laimės ir efektyvaus funkcionavimo tiek vaikystėje, tiek suaugus sąlyga. Daugelio ikimokyklinio amžiaus vaikų savigarbos lygis yra gana aukštas, jie tiki, kad pasieks norimą tikslą, palaiko ryšius su benraamžiais ir tėvais. Vaiko “Aš’ vaizdas labai priklauso nuo jo ar jos patirties, įgyjamos namie, taip pat nuo pačių tėvų identifikacijos sėkmingumo. Vaikams budingas baimės ir nerimo jausmas. Vaikų baimė paprastai buna nukreipta į specifinius aplinkoje esančius objektus arba įvykius. Augant daugelis vaiko baimių išnyksta. Vaikų baimės labai dažnai yra susijusios su įsivaizduojamomis, fantazijos sukurtomis butybėmis. Baimės paprastai yra trumpos, praeinančios, kai kurio budingos tam tikro amžiaus vaikams. Vaikams kyla agresija. Agresijos skiriamos 2 rušys: instrumentinė (ginčai dėl objektų, teritorijos ar privilegijų) ir į asmenį nukreipta agresija (specialiai puolamas). kuo vyresni vaikai, tuo sparčiau silpnėja instrumentinė argesija. Pasireiškia trečiųjų gyvenimo metų krizė. Pirmasis sipmtomas - negatyvizmas (vaiko elgesys priešingas tam, kurį jam siulo suauges). Antrasis krizės simptomas - užsispyrimas. Trečiasis - atžagarumas. Ketvirtasis - savivaliavimas - tai vaiko siekimas buti nepriklausomu, viską daryti pačiam. tai iš esmės vaiko socialinių santykių krizė, kai pasikeičia vaiko socialinė pozicija aplinkinių žmonių, motinos, tėvo autoriteto atžvilgiu.
Pirmoji vaikystė. Psichofizinė raida pirmojoje vaikystėje. Pažinimo raida pirmojoje vaikystėje: naujos kognityvinės struktūros, priešoperacinio mąstymo ypatumai. Kalbos raida: vidinės kalbos vystymasis, egocentrinė vaiko kalba ir kognityvusis egocentrizmas (L. Vygotskij ir J.Piaget). Psichosocialinė raida: egocentrizmo įveikimas bendraujant, socializacija šeimoje ir už šeimos, siužetiniai - vaidmeniniai žaidimai, žaidimų teorijos, žaidimų reikšmė vaiko raidai. Moralinė raida. Psichologinio brandumo mokyklai rodikliai.

Antroji vaikystė. Psichofizinė raida antrojoje vaikystėje. Pažinimo raida: konkretusis operacinis mąstymas (tvermės dėsniai, klasifikacija ir serijacija, operacijų atvirkštinumas). Kalbos raida, kalbos ir sąvokinio mąstymo santykis. Psichosocialinė raida: pradinukų santykiai su mokytojais, vaikų tarpusavio santykiai, vaikų visuomenė. Savimonės raida: kitų ir savęs pažinimas, savęs vertinimas. Emocinė ir moralinė raida antrojoje vaikystėje.

Antroji vaikystė (7-12m.)
Pažintinė raida.
1. Piaget nuomone, nuo 7-8 metų vaikai mąsto, naudodamiesi konkretaus operacinio mŕstymo loginėmis opracijomis. Jie gali naudoti logiką, spręsdami tvermės, klasifikavimo, serijavimo problemas, taip pat skirti prieţastis ir padarinius.
2. Taip pat geriau suprantami laiko, erdvės ir atstumo tarpusavio ryšiai, nes operacinis mŕstymas leidţia vaikui erdvinius atstumo matmenis sujungti su kitais fiziniais matmenimis.
3. Be to, mažėja vaiko egocentriškumas, jis pradeda vis geriau suprasti kitų žmonių požiūrį.
4. Didėjančios vaiko mąstymo, mokymosi ir bendravimo sugebėjimus rodo ir sugebėjimas juokauti bei suprasti, kai juokauja kiti. Humoras priklauso nuo suvokiamos informacijos netikėtumo, neatitikimo tam, ką buvo tikimasi suvokti.
Paţintină raidŕ điame laikotarpyje, anot skirtingř autorių, lemia:
1. informacijos kiekis, kurį vaikas gauna, jos apdorojimo efektyvumas, supratimas ir atgaminimas
2. yra svarbu suvokimo, dėmesio, atminties pokyčiai, pabrėžia suaugusio ir vaiko mąstymo panašumus.
3. efektyvu, kai vaikui pateikiamos tam tikros uţduotys, iđtaisomos klaidos ir pastiprinami teisingi atsakymai.
Mokymas turi atitikti vaiko poreikius ir sugebėjimus.
Kalbos raida. Kalba tobulėja ir tai priklauso tiek nuo mokyklos ir šeimos įtakos, tiek nuo pažintinių sugebėjimų, kurie leidžia vaikui įsisamoninti sudėtingas gramatikos taisykles.
Psichosocialinė raida. Socialinės kognicijos kryptis.
1. Socialinės raidos turinys ypatingas, unikalus, nukreiptas ne į vaiką supančią fizinę, negyvą aplinką, bet į kitų žmonių ir savo paties elgesio bei vidinių savybių suvokimą.
2. Viduriniosios vaikystės laikotarpiu vaikas vis geriau suvokia, kad priklauso tam tikrai lyčiai ir yra unikalus. Vis tvirtėja tapatumo jausmas. Vertindamas savo psichologinį Aš, vaikas iš pradžių apibūdina atliekamus veiksmus, artimus žmones, vėliau - save pagal išorinius bruožus, o paauglys į save pradeda žiūrėti abstrakčiau, vertindamas savo vidinius bruoţus.
3. Mokyklinio amţiaus pradţioje vaiko savigarba mažėja. Iš pradžių mažas vaikas save vertna pernelyg gerai. Vyresnis realiau, atsižvelgdamas į mokytojų vertinimus, gaunamus pažymius ir stebėdamas kitų vaikų elgesį. Savęs vertinimui labai svarbus suaugusiųjų bendravimo su vaiku stilius.
4. Nuo sėkmių ir nesėkmių priežasčių vertinimo priklauso, ar vaikas bus geras mokinys, siekiantis meistriškumo per kliūtis ir sunkumus, ar į nesėkmes žiūrės kaip į nenugalimas ir atsitrauks, jeigu iškart nepavyks pasiekti norimo tikslo.
Moralės raida.
- moralės normų įgyjimas yra vaiko panašėjimo su tėvais ir elgesio kontrolės rezultatas. Vaiko moralė formuojasi pagal tėvų ir visos visuomenės standartus.
- moralinis elgesys įgyjamas per išmokimo mechanizmus, paremtus pastiprinimu ir modeliavimu.
- didėjantis kognityvinis subrendimas ir socialinė patirtis pama?u padeda vaikui vis geriau suprasti sŕveikaujančias socialines normas, kurios reguliuoja moralină atsakomybă.
Piaget teigė, kad visa moralė nėra grupės primesta individui ir suaugusiojo vaikui. Vaiko supratimas apie socialines normas keičiasi, kartu keičiasi ir jo moralė.
- Vaiko vertinimas džn lyginamasis. Jis vertina savo paties ir kitų aplinkinių veiklą ir mėgina nustatyti, kiek teisingi - socialiniai mainai. Nuo viduriniosios vaikystės pradžios vaikas, skirstydamas gėrybes, gali atsižvelgti į daugybę kriterijų, iš jų ir į įdėtą darbą, ir į specialius dalyvių poreikius.
Gabaus vaiko raidai būdinga l.stiprus teisingumo jausmas, laki vaizduotė, gerai išlavėjęs humojo jausmas. Kartu jis labai pažeidžiamas, kartais bendraamžių atstumiamas, todėl gabus vaikas save gali vertinti negatyviai.
Šio amžiaus vaikui būdingas realistinis dalykų supratimas ir natūralumo bei tikslumo pasigedimas. Dingsta susižavėjimas pasakomis. Šio amžiaus vaikams smagu patenkinti smalsumą, vaikas yra godus žinių. Atmintis pasiekia aukštąjį išsivystymo laipsnį. Nuo 10m. mergaičių atminties vystymasis pradeda gerokai lenkti berniukų atminties vystymąsi. Pirmiausia iškyla daiktų , paskui vaizdų , paskui reikšmės ir prasmingumo atmintis. Loginė atmintis išsivysto iki vyraujančios ir subręsta 14-19m. Apie 10-11m. vaiko seksualiniai linkimai iš naujo pabunda, tik šįkart jau daug ryškesne ir stipresne forma. Iki tikrojo seksualinio gyvenimo dar nenueinama, vaikai bijo antrosios lyties atstovų, varžosi, ar savotiškai nepakenčia.
9-11m. vaikai mėgsta imtynes, jiems būdingas noras muštis, peštis, stumdytis. Labiausiai pripažįstamas ir gerbiamas fizinės jėgos argumentas. Jie mėgsta girtis savo stiprumu, vertina drŕsumŕ. Pasiţymi didesniu negu kitais amţiaus tarpsniais tiesumu, nuođirdumu ir linksmumu.
11-12m. pasirodo tokių simptomų, kurie reiškia abiejų lyčių vystymosi skirtingumo pradžią. Šio amžiaus mergaitės pasidaro fiziškai nerangios, apsnūdusios, sumažėja darbingumas, pablogėja savijauta. Mergaitė pasidaro kaprizinga, nervinga, ieškanti vienumos. Tai yra perėjimas į negatyviąją fazę. Tuo tarpu berniukai mėgsta kovos žaidimus, azartines grupių rungtynes. Berniukams nepatinka, jeigu juos vaiku pavadina. Jis stengiasi vaidinti vyrą, pradeda rūkyti. Apie save labai gerai galvoja, o dėl to ir vyksta visos peštynės. Jie pasidaro nemandagūs, gramozdiški, padaužos. Šiame amžiaus tarpsnyje individas pradeda vis labiau priklausyti bendruomenei
Šeima yra I gr., kur vaikas iš arti ir praktiškai susiduria su soc. vaidmenimis ir pats atlieka atitinkamą (sūnaus, dukters, brolio) vaidmenį. Čia formuojasi jo pažiūros. Pradėjus lankyti m-klą vaiką veikia mokytojai ir bendraamžiai.

Psichikos raida 2-joje vaikystėje. Viduriniąja vaikyste (arba mokykliniais metais) vadinami 7-11 vaiko gyvenimo metai. Šiuo laikot tobulėja vaiko loginis mąstymas, suvokimas, lavėja vaizduotė, dėmesys ir atmintis, kalbiniai sugebėjimai, plečiasi žodynas, vaikas vis geriau išmano gramatiką. 1. Pažintinių procesų raida. Piaget nuomone, nuo 7- 8m vaikai mąsto, naudodamiesi konkretaus operacinio mąstymo loginėmis operacijomis. Jie gali naudoti logiką, spręsdami tarmės, klasifikavimo, serijavimo problemas, taip pat skirti priežastis ir padarinius. Taip pat geriau suprantami laiko, erdvės ir atstumo tarpusavio ryšiai, nes operacinis mąstymas leidžia vaikui erdvinius atstumo matmenis sujungti su kitais fiziniais matmenimis, pvz, laiku ir greičiu. Be to, mažėja vaiko egocentriškumas, jis pradeda vis geriau suvokti kitų žmonių požiūrį. 2.Didėjančius vaiko mąstymo, mokymosi ir bendravimo sugebėjimus rodo ir sugebėjimas juokauti bei suprasti, kai juokauja kiti. 3.Pažintinę raidą viduriniosios vaikystės laikotarpiu lemia informacijos kiekis, kurį vaikas gauna, jos apdorojimo efektyvumas, supratimas ir atgaminimas. 4. Aplinkos sąlygos daro didžiulę įtaką vaiko raidai ir lemia tai, kokie susiformuos įgūdžiai ir sąvokos. 5.Mokymas turi atitikti vaiko poreikius ir sugebėjimus. 6. Vaikų visuomenė.Žaizdami kartu, vaikai sukuria savitą subkultūrą, kuri vadinama vaikų visuomene. Jei būdinga savita kalba, vertybės ir tam tikras elgesys. Taisyklės reguliuoja vaikų elgesį ir išreiškia nepriklausomybę nuo suaugusių. Šio amžiaus vaiko socialinė priklausomybė nuo bendraamžių yra labai stipri. 7.Vaikas vis geriau suvokia, kad priklauso tam tikrai lyčiai ir yra unikalus kaip asmenybė. Vis tvirtėja tapatumo jausmas. Vertindamas savo psichologinį “Aš”, vaikas iš pradžių apibūdina atliekamus veiksmus, artimus žmonėms, vėliau- save pagal išorinius bruožus.
PAPILDOMAI:
Vaikystė: Ankstyvųjų metų krizė. Kognityvinė raida. Per paskutiniąją sensomotorinio intelekto fazę, sulaukęs 18 - 24 mėnesių, vaikas pradeda mąstyti susikurtais vaizdiniai. Iki tol jis galėjo spręsti apie kai kurias daiktų savybes, bet jo mąstymas buvo susijęs tik su tais objektais, kuriuos tiesiogiai mato, jaučia ar pasiekia. Dviejų metų vaikas jau sugeba apsimesti, vaizduoti, mėgdžioti. Keičiasi sensorinio mąstymo būdas, todėl vaikas geriau sugeba naudotis simboliais ir aplinkos daiktų vaizdiniais. Ankstyvoji priešoperacinio mąstymo stadija, kuri yra vadinama intuityviu, arba ikisąvokiniu periodu, trunka nuo 2 iki 4 vaiko gyvenimo metų. Vaikas įsisąmonina simbolinį mąstymą, kuris leidžia vartoti žodžius ir naudoti vaizdinius objektų, kurių tuo metu nėra vaiko akiratyje. Vaikas, įvaldęs simbolinį mąstymą, labai greitai išmoksta tūkstančius žodžių. 4 m. vaiko kalba tampa gramatiškai taisyklinga, ir vieno žodžio sakinių ryškiai sumažėja. Vaikas pradeda formuoti naujas sąvokas. mąstymui būdingas egocentrizmas, t. y. nesugebėjimas suprasti įvairius dalykus kitu aspektu, nesutampančiu su jo nuomone. Augant egocentriškumas mažėja, ir vaikas pradeda daugiau bendradarbiauti, kurti bendrus žaidimus. Vaikui būdinga centracija - tai dėmesio sutelkimas tik į vieną situacijos ruožą. Jis fiksuoja vieną savybę ir nesugeba įvertinti visos situacijos. Vaikas pamažu pradeda klasifikuoti, t. y. objektus rūšiuoti į kategorijas ir klases. . 3 m. vaikas gali vartoti daugiskaitą, veiksmažodžių laikus, derinti būdvardžius su daiktavardžiais ir kt. Jie tarsi žaidžia žodžiais, kalbos darybos priemonėmis, mėgindami sudaryti vis naujas žodžio formas. Nuo simbolinio mąstymo pradžios pažintinė raida ir kalbos raida tarpusavyje susipina, ir, vienai gerėjant, gerėja kita. Kalba tampa universalia poveikio aplinkiniam pasauliui priemone. Viduriniąja vaikyste arba mokykliniais metais vadinami 7 - 11 vaiko gyvenimo metai. Šiuo laikotarpiu tobulėja vaiko loginis mąstymas, suvokimas, lavėja vaizduotė, dėmesys ir atmintis, kalbiniai sugebėjimai, plečiasi žodynas, vaikas vis geriau išmano gramatiką. Vaikai pradeda suprasti, kad tarp atskirų kategorijų gali būti hierarchiniai ryšiai.Viduriniojoje vaikystėje vaikas pradeda geriau suprasti kitų žmonių požiūrį bei nuomonę ir gali palyginti savo asmeninė nuomonę su šeimoje ir už jos ribų esančiomis nuomonėmis. Vaikas, bendraudamas su savo bendraamžiais ir vyresniais vaikais, vis daugiau kalba. Bendraujant taip pat susipažįstama su taisyklėmis ir normomis, kurios atitinka mąstymo moralę, kurią siūlo ir patvirtina kiti. 9 - 10 m. vaikas jau teisingai supranta priežastinius ryšius tarp įvykių. Piaget suskirstė į: simbolinį (2-4m.) ir intuityvų (4-7m.) mąstymą. Nesuvokia aplinkinių augimo, mano, kad auga tik jie. Atstumo, priežasties, pasekmės nlb. suvokia. Nemoka grupuoti, surikiuoti. 2-6m. toleruoja išsiskyrimą su mama. Bijo gyvūnų, tamsos, vienatvės, sapnų, vaizduotės kūrinių. Vaizduotė itin laki. Lytinis identiškumas nepastovus. Konkrečių operacijų stadija. Emocinė priklausomybė nuo suaugusiojo. Jei tėvai skiriasi vaikas jaučiasi kaltas.Žaidimo etapai: a) vienišiaus žaidimas;b)žiūrėtojo žaidimas;c)paralelinis (žaidžia šalia, žiūri, o paskui pats taip daro);d)asociacinis (pavyksta prisivilioti draugų);e)bendradarbiavimo (pasidalina vaidmenimis). Draugauja dėl: materialinės naudos (žaislų), artimos gyvenamosios vietos.
Vidurinioji vaikystė:
Viduriniąja vaikyste arba mokykliniais metais vadinami 7 - 11 vaiko gyvenimo metai. Šiuo laikotarpiu tobulėja vaiko loginis mąstymas, suvokimas, lavėja vaizduotė, dėmesys ir atmintis, kalbiniai sugebėjimai, plečiasi žodynas, vaikas vis geriau išmano gramatiką. Vaikas logiškiau susidoroja su aplinkos kleliamais reikalavimais. Bando siekti pausiausvyros tarp aplinkos ir savo pažintinių sugebėjimų. Silpnėja vaiko egocentrizmas ir padidėja socialiniai sugebėjimai. Be loginių ir aritmetinių operacijų, konkretaus operacinio mąstymo stadijos metu vaikas įsisąmonina kai kurias erdvinio mąstymo operacijas. Vaikai pradeda suprasti, kad tarp atskirų kategorijų gali būti hierarchiniai ryšiai. Keičiantis vaiko požiūriui į realybę, kokybiškai pakinta kognityvinės struktūros. Viduriniojoje vaikystėje vaikas pradeda geriau suprasti kitų žmonių požiūrį bei nuomonę ir gali palyginti savo asmeninė nuomonę su šeimoje ir už jos ribų esančiomis nuomonėmis. Vaikas, bendraudamas su savo bendraamžiais ir vyresniais vaikais, vis daugiau kalba. Bendraujant taip pat susipažįstama su taisyklėmis ir normomis, kurios atitinka mąstymo oralę, kurią siūlo ir patvirtina kiti. 9 - 10m. vaikas jau teisingai supranta priežastinius ryšius tarp įvykių. Didėjančius mąstymo, mokymosi ir bendravimo sugebėjimus viduriniosios vaikystės periodu rodo ir polinkis juokauti, ir supratimas, kai juokauja kiti. Viduriniosios vaikystės metu vaikas gali vis geriau koncentruotis tam tikrai užduočiai, jį mažiau blaško, atitraukia pašaliniai stimulai. Padidėja dėmesio kontrolė. Augant kinta dėmesys, mąstymas - apgalvoti, valingi veiksmai, kurie padeda žmogui kaupti ir išlaikyti informaciją> Viduriniosios vaikystės raidai būdinga vis gerėjanti atmintis. Pradėjęs lankyti mokyklą, vaikas vis geriau įsisąmonina ir naudoja kartojimą, struktūravimą, įsimena pagrindines taisykles. Augantys vaikai išmoksta jau ne vieną, bet dvi ar net tris kalbas. Daugelio ikimokyklinio amžiaus vaikų kalba tobulėja ir specialiai nemokant. Vaikai geba pasinaudoti tiksliomis instrukcijomis. Mokyklinio amžiaus vaikai žodžiu vartoja tiksliau, pagal jų reikšmę. Augant vaikas vis geriau gali paaiškinti žodžio reikšmę. Panašiai daugėja ir gramatikos žinių.
Didelę reikšmę visa dar turi žaisimas. Žaisdami kartu, mokyklinio amžiaus vaikai sukuria savitą subkultūrą, kuri vadinama vaikų visuomene. Mokyklinio amžiaus vaikai darosi vis mažiau priklausomi nuo savo tėvų kasdienės priežiūros, vis daugiau už savo elgesį turi atsakyti patys. Tėvų vaidmuo mažėja, bet kartu didėja bendraamžių įtaka. Mokyklino amžiaus vaikai sukuria savitą žodyną, atsižvelgdami į sityžuaciją. Augdamas vaikas pradeda suprasti, kad ginčus gali spręsti žodžiais, o ne muštynėmis. Vaikų visuomenėje svarbiausios taisyklės yra tos, kurios reguliuoja elgesį. Jas vaikai sukuria patys, spontaniškai ir jų sutartinai laikosi. Mokyklinio amžiaus vaikams yra daug svarbiau sukurti draugų klubą, negu juos išlaikyti. Mokykliniais metais vaikai toliau kuria savo Aš vaizdą, arba savo “asmenybės teoriją”, kurioje “Aš” yra funkcionuojantis individas. Aš vaizdas visą laiką kinta, nes vaikas nuolat susiduria su nauja informacija, taip vis daugiau galvoja apie save ir jį supantį pasaulį. Viduriniosios vaikystės laikotarpiu vaikas vis geriau suvokia savo priklausomybę tam tikrai lyčiai ir tai, kad jis kaip asmenybė yra unikalus. Tapatumo jausmas visą laiką tvirtėja. Ikimokyklinio amžiaus vaikas pradeda suvokti savo vidinį “aš” galvodamas apie save ir vaizduodamas ką nors sau, o ne kitiems. Daugelio ikimokyklinio amžiaus vaikų Aš vaizdas apibūdinamas konkrečiais pastebimais dalykais, tokiais kaip vardas, išorinė išvaizda, turimi daiktai ir tipiškas elgesys. Vaikai apibūdindami save, jau pabrėžia vidines psichologines dispozicijas. Augant vaiko savigarbos jausmas labai kinta. Mokyklinio amžiaus pradžioje vaikų savigarba vis mažėja. Tai galima paaiškinti tuo, jog iš pradžiū maži vaikai save vertina pernelyg aukštai, neįvertindami kitų asmenų požiūrio į juos ir objektyvių laimėjimų.
4.Psichikos raidos pirm ir antr vaikystėje ypatumai.
Pirmoj vaikystėj- mokykliniai metai. 3-6m. beveik visą laiką praleidžia žaizdamas. Žaizdamas jis atlieka įvairius judesius, veiksmus. Imituoja suagusiųjų veiksmus su žaislais. Taip jis įpranta atlikti veiksmus, kurių prireiks ateityje. Žaidž lavėja V psich ir fizinės f-jos. Į savo veiksmus V žiūri su tokiu pat rimtumu, dėmesiu, nuoširdumu, kaip ir suaugę į savo darbą. Konstravimas. Vaidmeniniai žaid rodo, kad V gali daiktui priskirti įsivaizduotas f- jas, kurias mato ir suvokia stebėdamas aplinkos daiktus ir reiškinius. V žaidžia ir didaktinius žaid. Tai suaug. parengti žaid., turintys numatytus lavinimo tikslus ir visai aiškius uždavinius. Auga vaiko aktyvusis žodynas. V mąstymo raida susijusi su jo kalbos tobulėjimu. V anksti pradeda lyginti objektus ir ieškoti jų panašumo arba skirtumo. V stengiasi atlikti ką nors reikalinga ir naudinga ne tik sau, bet ir kitiems. Jis mielai apsiima atlikti kai kurias pareigas ir jas vykdo. Dėl to sakoma, kad šis amžius- palankiausias vaiko auklėjimui, nes formuojasi jo asmenybės pagrindai.
antrojoje vaikystėje.
(7-11)Šiuo laikotarpiu labai svarbu m-kla ir draugystė su bendraamžiais. Todėl vaikui nesėkmė m-kloje ir bendraamžių atstūmimas atrodo kaip visiška katastrofa. Daliai vaikų pavyksta išvengti tokių problemų:jiems sekasi mokytis, juos mėgsta bendram. Kitiems susidoroti su problemomis padeda šeima. Tačiau dalis vaikų baigia pradinę m-klą išsinešdami skausmingus prisiminimus su menkavertiškumo nusivylimo savimi jausmais kurie gali išlikti visą gyvenimą. Žaisdami vaikai sukuria savitą subkultūrą-vaikų visomenę. Jai būdinga savita kalba vertybės ir tam tikras elgesys. Taisyklės reguliuoja vaikų elgesį ir išreiškia neprkl.nuo suaugusiųjių. Vaikas bis geriau suvokia kad priklauso tam tikrai lyčiai ir yra unikalus kaiup asmenybė. Vie tvirtėja tapatumo jausmas. Vertindamas savo Aš iš pradžių apibūdina atliekamus veiksmus, artimus žmones o vėliau save pagal išorinius bruožus. Mažėja savigarba. Nuo sėkmių nesėkmių priežasčių vertinimo priklauso ar vaikas bus geras mok. Išmoktas bejėgiškumas būdingas tikinčiam jog nesėkmės neišvengiamos. Psichoanalitinė-moralės normų įgijimas vaiko panašėjimo su tėvais ir elgesio kontrolės rezultatas. Bihevioristinė-moralinis elgesys įgyjamas taip kaip bet kuri reakcijos sistema per išmokimo mechanizmus paremtus pastiprinimu modeliavimu. Kognityvinės teoretikai tiria kaip su amžiumi keičiasi moralinė samprata. Padeda vis geriau suprasti sąveikaujančias socialines normas kurios reguliuoja moralinę atsakomybę. Kohlbergas sakė kad moralės raida priklauso nuo asmens kognityvinių ir perspektyvos supratimo įgūdžių. Vaiko vertinimas lyginamasis. Vertina savo ir aplinkinių veiklą mėgina nustatyti kiek teisingi socialiniai mainai. Tai skirstomasis teisingumas. Vaikui sprendžiančiam prosocialines problemas bausmės ir paklusnumo autoritetui nesvarbūs.

Paauglystė. Paauglystės periodo trukmė. Psichofizinė raida. Paauglystės krizių problema. Pažinimo raida: formalaus operacinio mąstymo ypatumai. Psichosocialinė raida paauglystėje: savarankiškumo poreikis, autonomijos siekimas, santykiai su tėvais, mokytojais, bendraamžiais. Bendraamžių grupių struktūra, funkcijos, pripažinimo poreikis, draugystės ypatumai. Savimonės raida paauglystėje. Savęs vertinimas. Tapatumo raida. Moralės raida paauglystėje. Individualūs raidos skirtumai.

Paauglystės amžiaus ribos yra labai sąlygiškos, dažniausia tarp 12 ir 18 metų. Paauglystė dar kartais skirstoma į ankstyvąją (12 - 14 m.), 15 m. - tai pereinamasis tarpsnis, vėlyvoji paauglystė (16 - 18 m.). Paauglystės pabaigos tiksliai nurodyti neįmanoma, kai kuriose šalyse paauglystė baigiasi tada, kai individas visiškai subręsta lytiškai (fizinis organizmo subrendimo kriterijus), kitose - kai subręstama psichiškai ir sociališkai, prisiimama atsakomybė.Psichologiniu požiūriu paauglystė baigiasi tada, kai individas suranda savo tapatumą, susikuria savo vertybių sistemą, sugeba užmegzti ir palaikyti tarpusavio draugystės ir meilės santykius, numato ateities perspektyvas.Piaget nuomone, kognityviškai subręstama per formalaus operacinio mąstymo periodą, 11 - 16 m. Formaliam operaciniam mąstymo periodą būdingas sugebėjimas abstrakčiai mąstyti, neatsižvelgiant į konkrečius faktus.Skiriamasis paauglio mąstymo bruožas - daug dėmesio skiriama ne realybei, o galimybei. Abstrakčiai mąstyti pradedama maždaug 11 m. ir šis mąstymas galutinai susiformuoja iki 15 m. Prasidėjus formalaus operacinio mąstymo stadijai paauglys jau sugeba samprotauti taip, kaip mokslininkas, ieškantis sprendimo. Paauglio mąstymas yra visiškai abstraktus, nes jis gali sukurti naujas bendresnes taisykles, naudodamas vidinę refleksiją ir manipuliuodamas mintimis. Formalų operacinį mąstymą, būdingą tik paaugliui, nuo vaikui būdingo konkretaus operacinio mąstymo skiria 2 pagrindiniai mąstymo požymiai:1. hipotetinis dedukcinis mąstymo būdas ( spręsti problemą pradedama iškeliant visas galimas hipotezes, tik po to ieškoma kaip tas hipotezes patvirtinti eksperimentiškai. Prasideda nuo galimybės ir nuo jos pereinama prie realybės);2. teoretinis mąstymo būdas ( paauglys gali nukreipti dėmesį į žodinį tvirtinimą ir vertinti jo vidinį, loginį validumą, neatsižvelgdamas į realaus pasaulio aplinkybes).Spręsdamas socialines problemas, paauglys nagrinėja įvairias hipotetines galimybes, jo atsakymai būna sudėtingi, nevienareikšmiški. Taip pat būdingas refleksinis mąstymas (mąstymas apie mąstymą).Paauglio ir jauno žmogaus sugebėjimas mąstyti apie tai, kaip viskas turėtų būti, užuot apsiribojus tuo, kas yra, leidžia jam būti idealistu ir visuomenės reformatoriumi. Paauglių egocentrizmas kyla dėl naujo abstraktaus mąstymo galimybių. Paauglys supranta, kad kiti žmonės gali turėti skirtingą nuomonę, tačiau dėl ribotų sprendinių ir ribotos logikos pradeda manyti, kad jis yra visų aplinkinių psichologinio pasaulio centre. Paauglys mąstydamas apie tai, ką galvoja kiti žmonės, labai dažnai padaro išvadą, kad kiti žmonės labai daug galvoja apie jį. Nors jis žino, kad kiti žmonės gali turėti kitokią nuomonę apie jo išvaizdą ar elgesį, negu jis, tačiau dažnai labai apstulbsta supratęs, kad kiti žmonės išvis apie jį negalvoja. Paauglio psichosocialinė raida - paauglys ieško savo tapatumo. Paauglystė - pereinamasis laikotarpis iš vaikystės į suaugusio amžių. Socialiniai lūkesčiai, susiję su paauglio raida, skatina formuotis suaugusiojo elgesį. Pasirengti suaugusio žmogaus gyvenimui - tai pasiekti emocinę ir ekonominę nepriklausomybę, įgyti socialinius įgūdžius, reikalingus pilietiniai kompetencijai palaikyti, profesijai pasirinkti, pasirengti darbui, vedyboms, šeimai.Freudas teigė, kad paaugliui atsinaujina Edipo situacijos konfliktai. Sustiprėjus seksualiniam potraukiui, jis turi ieškoti jį atitinkančio objekto. Padėtį komplikuoja tai, kad daugelyje visuomenių egzistuoja griežti draudimai, ribojantys paauglių seksualinį aktyvumą. Kultūrinės antropologinės krypties atstovai teikė mažesnę svarbą biologinių veiksnių įtakai paauglystėje, jie teigė, kad paauglių elgesys labiau priklauso nuo kultūrinio mokymo negu nuo biologinių veiksnių. Teigiama, kad jeigu egzistuoja kultūrinis perimamumas, tolydumas, paauglys į suaugusiojo periodą pereina natūraliai, pamažu. Rogersas raidą vertino kaip galimybę susiformuoti visiškai funkcionuojančiai asmenybei, tai priklauso nuo pasirengimo būti atviram patirčiai, suvokti savo individualybę, pasitikėjimo savo sugebėjimais.Tapatumo raidaEriksonas teigė, kad paauglystė yra svarbiausia formuojantis tapatumui. Paaugliui suteikiama laisvė įveikti savo tapatumo krizę.Paauglys pasiekęs formalaus operacinio mąstymo stadiją gali įsivaizduoti savo ateitį, apsvarstyti realiai egzistuojančias socialines problemas. Paauglys, spręsdamas savo gyvenimo problemas, pasirenka geriausią variantą iš visų galimų, naudodamas kombinacinį svarstymą. Kaip paaugliui pavyksta išspręsti tapatumo krizę, labai priklauso nuo visuomenės, šeimos ir draugų įtakos. Visuomenė tapatumui ieškoti pateikia vertybes, kurios išlaikė laiko išmėginimus ir vis dar atlieka savo funkcijas, taip pat pateikia ir socialines struktūras ir papročius, kurie palengvina šį perėjimą. Pagal tai, kaip visuomenės nariai sutaria pagrindinių vertybių atžvilgiu, kaip keičiasi socialinės normos, tapatumą pasiekti būna lengviau arba sunkiau. Paauglys išsilaisvinęs nuo tėvų įtakos vis daugiau prisiima bendraamžių vertybių. Atsiranda vis daugiau paslapčių, grįžus iš mokyklos nenoras kalbėtis. Vyrauja ilgi ir slapti pokalbiai telefonu, slapti pasivaikščiojimai. Draugais pasitikima labiau nei tėvais. Kuo intensyviau bendraujama su bendraamžiais tuo dažniau pastebimi asocialūs poelgiai, kuriais paaugliai tikrina ribas, kurias jiems nustatė visuomenė. Labai svarbūs yra paauglio santykiai šeimoje. Kuo santykiai su tėvais blogesni, tuo paauglį lengviau paveikia bendraamžiai. Grupių struktūra priklauso nuo amžiaus. Paauglių draugystė darosi vis pastovesnė. Bendraamžių grupės padeda paaugliui užmegzti ryšius su priešinga lytimi. Šeima yra svarbi formuojantis paauglio tapatumui. Paauglio elgesiui turi įtakos kitų asmenų elgesio modeliavimas. Nuo tėvų elgesio su paaugliu stiliaus, labai priklauso, kaip paaugliui pavyks įveikti tapatumo krizę. Negalima paauglio smerkti dėl jo sunkaus charakterio, reikia užjausti, bendrauti, paaiškinti, kad viskas praeis, nes kitaip gali baigtis ir savižudybe.
17. Paauglio psichologinis apibūdinimas.
Psichikos raida paauglystėje
Pats svarbiausias paauglystės bruožas- paauglio tapatumo ieškojimas. Paauglio raidos pagrindas-socialiniai lūkesčiai,skatinantys suaugusio elgesio formavimąsi.
Psichosocialinė raida grindžiama:
-psichoanalitiniu požiūriu. Froidas paauglio santykinę rimtį būdingą latentiniam (6-11 metų) periodui, sutrikdo lytinis brendimas. Suaktyvėja seksualiniai interesai. Paauglys turi ieškoti jį atitinkančio objekto. Tačiau jis dar lieka prisirišęs, bent iš dalies, prie edipinio objekto. Padėtį komplikuoja tai, kad daugelyje visuomenių egzistuoja griežti draudimai, ribojantys paauglio seksualinį aktyvumą. Todėl paauglys negali išsilaisvinti iš edipinių santykių ir surasti partnerių tarp bendraamžių.Prasideda paauglio konfrontacija su tėvais: neigia šeimos nuomonę, skonį, įpročius. Taip jis gali atsiriboti nuo šeimos arba seksualinius interesus nukreipt į aplinką ir taip išlaikyt santykius su tėvais.
-Kultūriniu antropologiniu požiūriu. (daug mažesnė svarba teikiama biologinių veiksmų įtakai bei stresinės paauglio periodo sampratai). M. Mead ir R. Benedict. Pabrėžiama kultūrinių veiksnių svarba. Paauglio elgesys priklauso labiau nuo kultūrinio mokymo nei biologiniu veiksnių. Raida yra nuolatinis vientisas procesas, kurio negalima griežtai skirstyt į stadijas. Biologiniai pasikeitimai ne visada pasireiškia psichiniais konfliktais ir emocine sumaištim,nerimu.
-individualybės akcentavimu. Rogersas. Akcentuojama individualumo svarba. Tapatumo jausmas leidžia pamatyti save tokius, kokie esam iš tikrųjų. Todėl tapatumas gali būti pasiektas, kai surandamas savo likimas. Sėkmingai asmens tapatumas pasiekiamas kai tampama visiškai funkcionuojančia asmenybe. Turim būt atviri patirčiai. Tai paauglystėj lengviausia pasiekt. Paauglys linkęs eksperimentuoti. Vienas svarbiausių paauglio pasikeitimų-perėjimas prie asmeninės, unikalios individualios požiūrių sistemos, kuri gali būti panaudota jo gyvenimiškai patirčiai interpretuoti. Daugelis paauglių ir toliau mechaniškai kartoja savo tėvų pažiūras, vertybes. Turime save suvokti kaip procesą, o ne kaip statišką būtį. Trečiasis principas-pasitikėjimas savo paties sugebėjimais. Paauglys mokosi iš savo patirties praeityje. Suvokia savo augimą išgyvena savo sėkmes ir pasisekimus. Pasitikėjimo savim jausmas geriausiai pastebimas, kai paauglys tiesiogiai siekia tyrinėti jį supantį pasaulį, negali atsirasti be tiesioginės patirties.
1. Freudas teigė, kad paaugliui vėl atsinaujina Edipo situacijos konfliktai. Sustiprėjus seksualiniam potraukiui, jis turi ieškoti jį atitinkančio objekto. Padėtį komplikuoja tai, kad daugelyje visuomenių egzistuoja griežti draudimai, ribojantys paauglių seksualinį aktyvumą.
2. Kultūrinės antropologinės krypties atstovai teikia gerokai mažesnę svarbą biologinių veiksnių įtakai paauglystės. kaip stresų ir audrų periodui. Jų nuomone , paauglio biologiniai pasikeitimai ne visada pasireiškia psichiniais konfliktais ir emocine sumaištimi, nerimu.
3. Rogersas raidą vertina kaip galimybę susiformuoti visiškai funkcionuojančiai asmenybei. Jo nurodomi tapimo asmenybe procesai gali būti lengvai įžiūrimi kiekvienam paauglyje ieškant prasmės tapatumui ir siekiant prisiimti vertinimą vaidmenį suaugusiųjų visuomenėje. Sėkmingumas visiškai funkcionuojančiai asmenybei pasiekti iš dalies priklauso nuo asmenybės pasiryžimo būti atviram patirčiai, save suvokti ir pasitikėti savo paties sugebėjimais.
Tapatumo raida
4. Eriksono teorija paauglystę apibūdina kaip tapatumo ar vaidmenų sumaišties periodą. Jis suteikė ypatingą reikšmę paauglystės periodui, ir visuomenė taip pat pripažįsta, kad ši raidos stadija unikali. Ji leidžia pasirinkti ištęstą psichosocialinį moratoriumą, kurio metu paaugliui suteikiama laisvė įveikti savo tapatumo krizę.
5. Paauglys ieško savo asmeninio tapatumo, nors šis procesas ir nėra vertinamas vienareikšmiškai. Norint visiškai suprasti paauglį tapatumo raidą, reikia atsižvelgti į daugelio raidos procesų tarpusavio sąveiką: fizinį brendimą socialinį patyrimą, kognityvinę raidą. Be to, nėra vienos nuomonės nuo kada pradeda formuotis tapatumas.
6. Kai sugebama abstrakčiai mąstyt apie hipotetines situacijas galima svarstyt apie naujas problemas ir įsitikinimų sistemas. Paaugliui įveikti tapatumo krizę padeda naujas mąstymo būdas, kuriame realybė tampa antraeile. Paauglys, pasiekęs formalaus operacinio mąstymo stadiją, gali įsivaizduoti savo ateitį, apsvarstyti realiai egzistuojančias socialines problemas.
7. Visuomenė tapatumui ieškoti pateikia vertybes, kurios išlaikę laiko išmėginimus ir vis dar atlieka savo funkcijas ir socialines struktūras arba papročius, kurie palengvina šį perėjimą. Pagal tai, kaip visuomenės nariai sutaria pagrindinių vertybių atžvilgiu, kaip keičiasi socialinės normos, tapatumą pasiekti būna lengviau arba sunkiau.
8. Paauglys išsilaisvinęs iš tėvų vis daugiau prisiima bendraamžių vertybes. Grupių struktūra priklauso nuo amžiaus. Paauglio draugystė tampa pastovesnė. Bendraamžių grupės padeda užmegzti ryšius su priešingos lyties asmenimis.
9. Šeima yra svarbi formuojantis paauglio tapatumui. Bandūra ir kiti socialinio išmokimo teoretikai mano, kad paauglių elgesiui turi įtakos kitų asmenų elgesio moduliavimas. Tyrimai rodo, kad nuo tėvų elgesio su paaugliu stiliaus labai priklauso, kaip paaugliui pavyks įveikti tapatumo krizę.

17. Paauglio psichologinis apibūdinimas.
Paauglystės amžiaus ribos - labai sąlygiškos, džn 12-18 m. Psichologiniu požiūriu paauglystė baigiasi tada, kai individas suranda savo tapatumą, susikuria savo vertybių sistemą, sugeba užmegzti ir palaikyti tarpusavio draugystės ir meilės santykius, numato ateities perspektyvas.
Pažintinė raida.
Piaget nuomone, kognityviškai subręstama formalaus operacinio mąstymo periodu tarp 11-16 metų. Tai - paskutinė kognityvinės raidos stadija, kai vaiko ankstesnės kognityvinės struktūros pasikeičia kokybiškai. Formaliam operaciniam mąstymui būdingas abstraktumas.
Formalų operacinį mąstymą, būdingą paaugliui, skiria du pagrindiniai mąstymo požymiai:
1.hipotetiniam-dedukciniam mąstymui būdinga tai, kad spręsti problemą pradedama iškeliant visas galimas hipotezes, tik po to ieškoma, kaip tas hipotezes patvirtinti eksperimentiškai.
2.propozinis mąstymas pasireiškia tuo, kad paauglys gali nukreipti dėmesį į žodinį tvirtinimą ir vertinti jo vidinį, loginį validumą, neatsižvelgdamas į realaus pasaulio aplinkybes.
Spręsdamas socialines problemas, paauglys nagrinėja įvairias hipotetines galimybes, jo atsakymai būna sudėtingi, nevienareikšmiški.
Paauglio idealizmas ir egocentrizmas. Paauglio ir jauno žmogaus sugebėjimas mąstyti apie tai, kaip viskas turėtų būti, užuot apsiribojus tuo, kas yra, leidžia jam būti idealistu ir visuomenės reformatoriumi.
Psichosocialinė raida.
1) Freudas teigė, kad paaugliui vėl atsinaujina Edipo situacijos konfliktai. Sustiprėjus seksualiniam potraukiui, jis turi ieškoti jį atitinkančio objekto. Padėtį komplikuoja tai, kad daugelyje visuomenių egzistuoja griežti draudimai, ribojantys paauglių seksualinį aktyvumą.
2) Kiti teikia gerokai mažesnę svarbą biologinių veiksnių įtakai paauglystės periodui. Anot jų paauglio biologiniai pasikeitimai ne visada pasireiškia psichiniais konfliktais ir emocine sumaištimi, nerimu.
3) Rogersas raidą vertino kaip galimybę susiformuoti visiškai funkcionuojančiai asmenybei. Jo nurodomi tapimo asmenybe procesai gali būti lengvai įžiūrimi kiekvienam paaugliui ieškant prasmės tapatumui ir siekiant prisiimti vertinamą vaidmenį suaugusiųjų visuomenėje. Sėkmingumas visiškai funkcionuojančiai asmenybei pasiekti iš dalies priklauso nuo asmens pasiryžimo būti atviram patirčiai, save suvokti ir pasitikėti savo paties gebėjimais.
Tapatumas.
1. Eriksono teorija paauglystę apibūdina kaip tapatumo arba vaidmenų sumaišties periodą. Jis suteikė ypatingą reikšmę paauglystės periodui, ir visuomenė taip pat pripažįsta, kad ši raidos stadija unikali, ji leidžia pasirinkti ištęsta psichosocialinį moratoriumą, kurio metu paaugliui suteikiama laisvė įveikti savo tapatumo krizę.
2. Norint visiškai suprasti paauglio tapatumo raidą, reikia atsižvelgti į daugelio raidos procesų tarpusavio sąveiką: fizinį brendimą, socialinį patyrimą, kognityvinę raidą.
3. Paaugliui norint įveikti tapatumo krizę padeda naujas mąstymo būdas, kuriame realybė tampa antraeile. Paauglys, pasiekęs formalaus operacinio mąstymo stadiją, gali įsivaizduoti savo ateitį, apsvarstyti realiai egzistuojančias socialines problemas.
4. Visuomenė tapatumui ieškoti pateikia vertybes, kurios išlaikė laiko išmėginimus ir vis dar atlieka savo funkcijas. Pagal tai, kaip visuomenės nariai sutaria pagrindinių vertybių atžvilgiu, kaip keičiasi socialinės normos, tapatumą pasiekti būna lengviau arba sunkiau.
5. Paauglys, išsilaisvinęs iš tėvų, vis daugiau prisiima bendraamžių vertybes. Bendraamžių grupės padeda užmegzti ryšius su priešingos lyties atstovais.
6. Šeima yra svarbi formuotis paauglio tapatumui. Nuo tėvų elgesio su paaugliu stiliaus labai priklauso, kaip paaugliui pavyks įveikti tapatumo krizę.
Mergaitės nuo 13m., berniukai nuo 14m. ima l.daug dėmesio kreipti į savo pačių vidų, analizuoti savo pergyvenimus. Pasisukimas į vidinį pasaulį, atsigręžimas į savąjį Aš - pati 1oji perėjimo iš vaikystės į jaunystę žymė. Savo paties dvasiniai pergyvenimai tampa centriniu interesų objektu. Paauglys ima skeptiškai žiūrėti į autoritetą, papročius, soc.santykių formas. Paauglys nori būti savarankiškas, turėti savo pasaulėžiūrą. Paauglys brangina laisvę ir kovoja dėl jos. Jis džn svajoja apie savarankišką gyvenimą, trokšta būti nepriklausomas nuo tėvų ir globėjų, nori kuo greičiau atsistoti ant savo kojų. Atbunda tikroji atgaila dėl savo paties veiksmų ar žodžių. Paauglys jau pirma pagalvoja, o po to veikia. Atsiranda nesutarimai su šeima ir mokykla, atsiranda negatyvizmas, užsispyrimas. Didelių konfliktų galima išvengti, jei suaugusieji tam ruošiasi iš anksto, keisdami pažiūrą į bręstantį vaiką. Paauglystėje atsiranda naujų interesų, jie pasidaro pastovesni ir tvirtesni, kyla noras nuodugniau pažinti pasaulio reiškinius. Jo interesai pradeda nebesutapti su m-la. Kai kurie pradeda apsileisti, neišmokti pamokų, nusižengti mokyklos reikalavimams.
Šiam amžiaus tarpsniui būdinga paauglių draugystė. Matomi gilesni jausmai, daug savitarpio nuoširdumo ir atvirumo. Paauglių draugystė remiasi vidiniu ryšiu bei dvasinėmis vertybėmis. Asmuo, kuriuo paauglys susižavi, paprastai tampa simboliu viso to, kas gražu ir kilnu, ir jei išaiškėja, kad idealizuojamas asmuo nėra toks iš tikrųjų, paauglys patirs didelį vidinį sukrėtimą. Pereinamojoje iš erotizmo į flirtą fazėje ryšys tarp erotinio ir seksualinio pergyvenimo vis glaudėja: paauglys pradeda nebesitenkinti idealizavimu ir ilgėjimusi iš tolo. Kovodamas su nedrąsumu, jis pradeda siekti artimumo.
Flirto periodui būdingos dvi žymės:
1.sąmoningas stengimasis atkreipti į save kitos lyties jaunuolio dėmesį ir palankumą.
2.aktyvus stengimasis sueiti į artimesnį kontaktą ir bendravimą su priešingos lyties jaunuoliu, nugalint savo paties nedrąsumą bei dorovingumą. Flirto periodo metu paaugliai pamėgsta ekskursijas, kiną, vakarėlius, nes tai - geriausios progos sueiti į artimesnį kontaktą su kita lytimi. Paauglių flirtas - tai netiesioginis ir nesąmoningas ruošimasis šeimyniniam gyvenimui. Iniciatyva priklauso berniukui. Flirtuojant dėmesys kreipiamas į mokėjimą puikiai šokti, gražiai kalbėti, sugebėjimą puoštis ir patikti.
Pirmosios meilės tarpsnis. Pirmojoje meilėje daugiau romantiškų svajonių, grožio ir ilgesio. Abu drauge praleidžia laisvalaikį, drauge aptaria aktualijas, ruošiasi pamokoms. Išmoksta suprasti ir atjausti kitą žmogų, pasiaukoti dėl kito.
Idealizmas, heroizmas ir noras keliauti. Paauglys - idealistas, jo rizikavimas vėjavaikiškas. Pavojų pergyvenimas jam teikia savotiško malonumo. Jis trokšta naujų įspūdžių, domisi tuo, kas paslaptinga ir dar neištirta. Paauglys ieško teigiamo idealo, kuriuo galėtų sekti.
Svarbi paauglių tema yra valia ir tvirtų valios bruožų formavimas. Kuriant ateities planus, atsižvelgiama į tai, ar užteks valingumo numatytiems sumanymams įvykdyti.

5.Psich. raidos paauglystėje ypatumai.
Ankstyvoji 12-14, 15 lyg pereinamasis tarpsnis 16-18-vėlyvoji. Paauglystėje vyksta priešpriešos tarp tapatumo ir vaidmenų sumaišties krizės. Šioje stadijoje asmenybės elementų integracija gali kiek užtrukti. Berniukai ir mergaitės neišvengiamai ima virsti vyrais ir moterimis, bet nejaučia tarpusavio prieraišumo ar artumo. Pagr.šio laikotarpio problema-įtvirtinti tapatumo jausmą. Paaugl.kyla daugybė klausimų kuriais jie mėgina aiškintis kas jie yra ir koks turėtų būti jų vaidmuo visuomenėje. Ar aš vaikas ar suaugęs kokį darbą dirbsiu? Ar seksis ar ne? Kartais rūpi kaip jie atrodo kitų akimis lyginant su jų pačių savęs įsivaizdavimu bei sugebėjimu suderinti anksčiau išmoktus vaidmenis ir mokėjimus su šiuo metu madingais. Nesugebėjimas suprasti kas aš esu-tapatumo stoka sukelia sumaištį. Jei nesiseka šią krizę įveikti paaugl.užtrunka ir vėliau atsiranda veikimo suaugusiųjų vaidmenyje ribotumas. Tokie žm.nepajėgia įveikti ir tolimesnių gyvenimo krizių. Sėkmingai įveikus šią krizę atsiranda pasitikėjimas savimi ir saugios ateities jausmas. Kartais paaugl.atrodo malonus laikotarpis. Vienas psich.neigdamas kad paauglystė stiprių stresų metas rašė kad paaugliams apskritai nebūdinga sumaištis gilūs išgyvenimai ir t.t. tačiau geriau pritarti kitam kuris rašė žinojimas kad iš šalies žiūrint paaugliui gerai sekasi moksle sporte ir t.t. nekoreliuoja su žinojimu apie protinę ir emocinę patirtį. Psichoanalitinis tyrimas atskleidžia nuotaikas fantazijas svajones baimes t.y. skausmingus normalios paauglystės konfliktus net jei jų nebuvo pastebėta stebint grupę. Freudas-atsinaujina Edipo kompleksas. Paauglys pasiekęs formalaus operacinio mąstymo stadiją gali įsivaizduoti savo ateitį apsvarstyti realiai egzistuojančias socialines problemas. Išsilaisvinęs iš tėvų vis labiau priima bendraamžių vertybes.draugystė darosi vis stipresnė. bendraamžių grupės padeda užmegzti santykius su priešingos lyties asmenimis. Šeima svarbi formuojantis paauglio tapatumui. Nuo tėvų elgesio su paaugliu stiliaus priklauso kaip jam pavyks įveikti tapatumo krizę.

17. Paauglio psichologinis apibūdinimas.
Paauglystė - pereinamasis laikotarpis tarp biologinio brandumo ir socialinės nepriklausomybės. Paauglystė prasideda augimo šuoliu, bei lytine branda.
Paauglystės amžiaus ribos - labai sąlygiškos, džn 12-18 m. Psichologiniu požiūriu paauglystė baigiasi tada, kai individas suranda savo tapatumą, susikuria savo vertybių sistemą, sugeba užmegzti ir palaikyti tarpusavio draugystės ir meilės santykius, numato ateities perspektyvas.
Pažintinė raida.
Piaget nuomone, kognityviškai subręstama formalaus operacinio mąstymo periodu tarp 11-16 metų. Formaliam operaciniam mąstymui būdingas abstraktumas.
Formalų operacinį mąstymą, būdingą paaugliui, skiria du pagrindiniai mąstymo požymiai:
1.hipotetiniam-dedukciniam mąstymui būdinga tai, kad spręsti problemą pradedama iškeliant visas galimas hipotezes, tik po to ieškoma, kaip tas hipotezes patvirtinti eksperimentiškai.
2.propozinis mąstymas pasireiškia tuo, kad paauglys gali nukreipti dėmesį į žodinį tvirtinimą ir vertinti jo vidinį, loginį validumą, neatsižvelgdamas į realaus pasaulio aplinkybes.
Ankstyvoje paauglystėje mąstymas yra dar egocentriškas.
Psichosocialinė raida.
1) Freudas teigė, kad paaugliui vėl atsinaujina Edipo situacijos konfliktai. Sustiprėjus seksualiniam potraukiui, jis turi ieškoti jį atitinkančio objekto. Padėtį komplikuoja tai, kad daugelyje visuomenių egzistuoja griežti draudimai, ribojantys paauglių seksualinį aktyvumą.
2) Kiti teikia gerokai mažesnę svarbą biologinių veiksnių įtakai paauglystės periodui. Anot jų paauglio biologiniai pasikeitimai ne visada pasireiškia psichiniais konfliktais ir emocine sumaištimi, nerimu.
3) Rogersas raidą vertino kaip galimybę susiformuoti visiškai funkcionuojančiai asmenybei. Jo nurodomi tapimo asmenybe procesai.
Tapatumas.
1.Eriksono teorija paauglystę apibūdina kaip tapatumo arba vaidmenų sumaišties periodą. Tai leidžia pasirinkti ištęsta psichosocialinį moratoriumą, kurio metu paaugliui suteikiama laisvė įveikti savo tapatumo krizę.
2.Norint visiškai suprasti paauglio tapatumo raidą, reikia atsižvelgti į daugelio raidos procesų tarpusavio sąveiką: fizinį brendimą, socialinį patyrimą, kognityvinę raidą.
3.Paaugliui norint įveikti tapatumo krizę padeda naujas mąstymo būdas, kuriame realybė tampa antraeile. Paauglys, pasiekęs formalaus operacinio mąstymo stadiją, gali įsivaizduoti savo ateitį, apsvarstyti realiai egzistuojančias socialines problemas.
4.Visuomenė tapatumui ieškoti pateikia vertybes, kurios išlaikė laiko išmėginimus ir vis dar atlieka savo funkcijas. 5.Paauglys, išsilaisvinęs iš tėvų, vis daugiau prisiima bendraamžių vertybes. Bendraamžių grupės padeda užmegzti ryšius su priešingos lyties atstovais.
6.Šeima yra svarbi formuotis paauglio tapatumui.
Nuo tėvų elgesio su paaugliu stiliaus labai priklauso, kaip paaugliui pavyks įveikti tapatumo krizę.
Mergaitės nuo 13m.berniukai nuo 14m. pradeda ypač daug dėmesio kreipti į savo pačių vidų/ analizuoti savo pergyvenimus. Pasisukimas į vidinį pasaulį, atsigręžimas į savąjį Aš - perėjimo iš vaikystės į jaunystę žymė. Paauglys nori būti savarankiškas, turėti savo pasaulėžiūrą. Paauglys brangina laisvę ir kovoja dėl jos. Būdinga paauglių draugystė. Matomi gilesni jausmai, daug savitarpio nuoširdumo ir atvirumo. Paaug¬lių draugystė remiasi vidiniu ryšiu bei dvasinėmis vertybėmis. Flirto periodui būdingos dvi žymės: 1) sąmoningas sten¬gimasis atkreipti į save kitos lyties jau¬nuolio dėmesį ir palankumą. 2) aktyvus stengimasis sueiti į artimesnį kontaktą ir bendravimą su priešingos lyties jaunuoliu. Pirmosios meilės tarpsnis. Pirmojoje meilėje daugiau romantiškų svajonių, grožio ir ilgesio. Abudu drauge praleidžia laisvalaikį/ drauge aptaria aktualijas, ruo¬šiasi pamokoms. Išmoksta suprasti ir atjausti kitą žmogų, pasiaukoti dėl kito. Idealizmas, heroizmas ir noras keliauti. Paauglys yra idealistas/ jo rizikavimas yra vėjavaikiškas. Pavojų pergyvenimas jam teikia savotiško malonumo. Jis trokšta naujų įspūdžių/ domisi tuo, kas paslaptinga ir dar neištirta. Paauglys ieško teigiamo idealo kuriuo galėtų sekti.
Jaunystė. Jaunystės laikotarpio trukmė. Jaunystės laikotarpio uždaviniai. Pažinimo raidos ypatumai. Psichosocialinė raida. Moralinė raida. Savimonės raida. Brandos ir brandos kriterijai.

Brandos amžius. Įvairūs požiūriai į suaugusiojo laikotarpį (E. Erikson, D. Levinson). Pažinimo raida. Psichosocialinė raida brandos metais. Savimonės raida. Individualūs raidos skirtumai. Senatvės pradžios individualumas ir santykinumas (genetiniai, aplinkos ir savivokos veiksniai). Psichofizinė raida senatvėje. Pažinimo raida senatvėje. Psichosocialinė raida.

6. Psichinio brandumo kriterijai

Brandus amžius apima žmogaus gyvenimo laikotarpį nuo 21 - 22 iki 55 - 60m.
Žmogaus branda dažniausiai skiriami į tris periodus: ankstyvoji branda (20 - 40 m.), vidurinioji branda (40 - 60 m.), vėlyvoji branda (60m. ir daugiau). Raidos stadijas lemia ne biologiniai, o socialiniai veiksniai, nes kiekvienas suaugusiojo žmogaus raidos etapas susijęs su tam tikrais socialiniais įvykiais: vedybomis, karjera, pensija.
Brandus amžius laikomas biologinės ir psichinės pusiausvyros, kūrybinės veiklos kulminacijos periodu.
Kas yra branda - įvairių psichologinių mokyklų atstovai skirtingai tai apibrėžia ir išskiria skirtingus brandaus amžiaus kriterijus.
Z. Freudas teigė, kad subrendimas reiškia žmogaus gebėjimą mylėti ir dirbti.
E. Eriksonas pabrėžė vidinį integralumą ir harmonijos su Visata pajautimą, gebėjimą intymiai bendrauti su kitais asmenimis.
V. Franklis - gyvenimo prasmės ir misijos atradimą.
C. Rogersas - savęs aktualizavimą ir tapimą gerai funkcionuojančiu asmeniu, besąlygišką savęs priėmimą ir atvirumą išgyvenimams.
Daugumą psichologų teigia, kad pagrindinis brandos požymis yra atsakomybės suvokimas ir jos siekimas. Atsakingas asmuo - tai tas, kuris atsako už save, už savo gyvenimo turinį. Jis atsakingas sau ir kitiems žmonėms. Pagrindinis atsakomybės siekis - gebėjimas savarankiškai spręsti ir apsispręsti kaip elgtis.
Žmogui kuris yra pasiekęs psichinę brandą kyla įvairiausio pobūdžio uždavinių:
1.Tapti kuo geresniu tėvu ir motina savo vaikams.
2. Siekti viršūnės, tobulumo savo profesijoje.
3. Pasireikšti visuomeninėje veikloje.
4. Būti pasiaukojančiu draugu, įdomiu bendravimo partneriu.
J. Pikūnas išskiria 13 brandos kriterijų:
1. Skirtingas reagavimas (nebrandus žmogus panašiose situacijose reaguoja labai panašiai, brandus žmogus atranda subtilybių ir reaguoja skirtingai).
2. Tarpusavio priklausomybės suvokimas.
3. Dalyvavimo aktyvumas (psichiškai brandus žmogus neatsisako progų kur nors dalyvauti).
4. Įžvalgus žinių ir patirties pritaikymas.
5. Patirties perdavimas.
6. Jautrumas kitų žmonių poreikiams.
7. Konstruktyvus (protingas) tvarkymasis su frustracine būsena.
8. savikontrolė.
9. Noras imtis atsakomybės.
10. Moralinė branda.
11. Pasitikėjimas savimi.
12. Racionalumo ir emocionalumo pusiausvyra.
13. Gyvenimo filosofija.
Psichinės brandos ypatumai jauno suaugusio ir paauglio:
Paauglys - formalus mąstymas, jaunas suaugęs - formalus mąstymas + išmintis
Paauglys - socialinis nerangumas, jaunas suaugęs - socialinis grakštumas.
Paauglys - vergiškas draugų imitavimas, jaunas suaugęs - abipusės priklausomybės suvokimas.
Paauglys - netolerantiškumas, jaunas suaugęs - tolerantiškumas.
Paauglys - tėvų kontrolė, jaunas suaugęs - savikontrolė.
Paauglys - abejojimas savimi, jaunas suaugęs - savęs priėmimas.
Paauglys - emocijų stiprumas ir grubumas, jaunas suaugęs - emocijų subtilumas.
Paauglys - daugybė draugų, jaunas suaugęs - keletas tikrų draugų.
Paauglys - galutinių atsakymų ieškojimas, jaunas suaugęs - paaiškinimų ieškojimas.
Paauglys - daug interesų, jaunas suaugęs - keletas pastovių tikrų interesų.
Paauglys - subjektyvumas, jaunas suaugęs - objektyvumas.
Paauglys - elgesį motyvuoja malonumas, jaunas suaugęs - elgesį motyvuoja atsakomybė ir pareiga.

7. suaugusiojo raida

Kodėl reikia nagrinėti suaugusiųjų raida?
1. dėl to, kad visuomenė sensta
2. diskriminacija dėl amžiaus, kurią patiria seni žmonės
3. reikia padėti žmogui išvengti problemų, kurie laukia suaugusiojo
4. dėsningumai padeda suprasti žmogų

Suaugusiojo raidoje yra poformulioji stadija. Atsiranda struktūrinis- analitinis mąstymas, moka surasti optimaliausia sprendimą. Socialinis tinklas pastovus (su kuo bendrauja). Bendrauti reikia: kad gautum informaciją, kitų žmonių pažinimui, savęs pažinimui, pagalba, pasitikėjimas. Kad palaikytum bendravimą reikia laiko, pastangų, pasitikėjimo. Atsiranda socialinė izoliacija, vienatvė.
Mąstymo triada:
1. išmintingumas
2. meistriškumas
3. kūrybiškumas

Pagal SSARD tarpasmeninių ryšiui apskaičiuoti:
-(y2 - y)
X= -2
x- tarpasmeninių ryšių skaičius
y- asmenų skaičius su kuriais bendraujate.

Brandus amžius apima žmogaus gyvenimo laikotarpį nuo 21-22 iki 55-60m. tai yra apie ¾ mūsų gyvenimo.
Suaugusieji neišgyvena raidos stadijų tokiu pat būdu kaip vaikai- pirmi žingsniai, žodžiai. Anksčiau manyta, kad šiame tarpsnyje nėra ryškių pokyčių, bet šiuolaikinis požiūris kitoks. Nes 25 ir 50metų skiriasi tiek fizine jėga, tiek protiniais gebėjimais. Todėl skiriama keletą raidos stadijų”
1. ankstyvoji branda 20-40m.
2. vidurinioji branda 40-60m.
3. vėlyvoji branda 60-….m.
brandus amžius laikomas biologinės ir psichinės pusiausvyros, kurybinės veiklos kulminacijos periodu.
 Nuo 30m. fizinė galia ima silpnėti, mažiau energijos užtenka normaliai veiklai. Ryškiai mažėja jėgos nuo 40m. Bet ne nuo amžiaus, o nuo sveikatos ir mankštinimosi priklauso fizinė galia.
 Moterims menopauzė - menstruacinio ciklo pabaiga (40-60m.)
 Vyrams andropauzė- patiria - mažėjant vyriškumui bei silpnėjant fizinėms jėgoms, vyrai išgyveną fizinį sielvartą.
 Aktyvios brandos tranzicija- 17-22m. atsiskiria nuo tėvų, kartais net sukuria šeimas.
 40-45metų krizė. Mato, kad jau pusė gyvenimo nugyventa ir klausia savęs ar aš patenkintas tai ką turiu?. Ją pagilina blogi rezultatai.

8. Raida senatvėje

Psichologai sako, kad senatvės pradžia priklauso nuo fizinės sveikatos ir buvusio gyvenimo. Lemia ne tik sveikata, bet ir vaidmenys atliekantys (mokytojai ir aktoriai negreit sensta).
Gerontologija- mokslas apie senėjimą, o medicinos mokslo šaka tirianti senatvės ligas ir gydymą senatvėje- gerandrija.
Senstant:
1. siaurėja kalkėjančių arterijų spindis (padidėja kraujospūdis)
2. retėja kaulinis audinys
3. 20-80m. palučių talpa sumažėja 40%
4. apie 70m. praranda apie ¼ jėgos, kurios turėjo jaunystėje
5. sumažėja 3-5cm
6. pablogėja klausa, rega, uoslė, skonis
7. intelektas mažai pakinta
8. mąstymas lėtesnis. Bet ne silpnesnis. Nelankstus, nekeičia įsitikinimų
9. 70m. praranda 5% , 80m.- 10 %, 90m. -20% smegenų masės
10. prastesnė koordinacija, silpsta atmintis(gerai pamena jaunyste, bet gali nepamenti kas vėliau buvo)
11. sunkiai adaptuojasi naujose sąlygose
12. didėja socialinė distancija
13. 60-65m. vėlyvoji krizė. Kai susiduriama su ryškiais senėjimo požymiais.

Kad senatvė būtų gera:
1. kontroliuojama, reguliari fizinė veikla
2. atminties stiprinimas ir vaistais ir psichologiniais būdais
3. hobio atradimas
4. stimuliavimas (skatinti domėjimąsi pasauliu, laikraščių skaitymas, domėjimais draugais)
5. pastovių ir pakankamų pajamų užsitikrinimas
6. patogios aplinkos susikūrimas
7. susitaikymas su senatviniais pokyčiais
8. gyvenimo prasmės atradimas
9. susidomėjimas religija
10. streso mažinimas
11. pokalbiai su bendraamžiais

E. Kubler -Ros ištyrė 200 mirštančiųjų. Išskyrė 5 reakcijas į mirtį:
1. neigimo
2. pykčio
3. depresija
4. derybos su likimu ar mirtim
5. susitaikymo

7. Pažinimo ir psichosocialinė raida brandos metais.
Tiksliai pasakyti kada prasideda suaugusio žm.amžius- sudėtinga. Daugelis ekspertų mano kad 20 galima laikyti pradiniu momentu, tačiau svarbiausia yra ne chronologinis amžius, bet psichologiniai pokyčiai. Suaugusio žm. gyvenimas gali būti skirstomas į:1) jauno suaugusio (20-40m.), 2) vidutinio amžiaus (arba pagyvenusio) suaugusio (40-65m.) ir 3) senatvės(nuo 65m.). 1) periode yra žm. fizinių jėgų žydėjimas, tuo metu prasideda ir organizmo senėjimas; iš pradžių nepastebimas, vėliau-pastebimas, o dar vėliau-juntamas.2) per.organizmas silpnėja, susidėvi, o tai riboja gyvenimo trukmę. 1)per.yra tarsi skolinimaisi, nes perimama patirtis-antrasis idėjų kūrimo, jų realizavimo periodas. Šiuo laikotarpiu žm.redukuodamas sukauptą patirtį yra labai aktyvūs. Vieni save skiria šeimai, kiti-visuomeninei veiklai, treti-kūrybai. Yra tokių, kurie aktyvumą realizuoja nepriimtinomis formomis (bohemiškas gyv.būdas ir pan.) 50-65 dėl fizinių ir psichinių senėjimo procesų mažėja žm.informacinis imlumas, bet geriau pažįsta tikrovę. Turėdamas daug patirties pastebi tai ko nesugeba įžiūrėti jaunesnis; skaitydamas tekstą įžvelgia kas slypi tarp eilučių ir žodžių, poelgių greičiau perpranta žm. šiuo laikotarpiu intelektinis reprodukcinis žm.kūrybingumas brandžiausias. Viena ryškiausių savybių-pastovumas. Pagal Eriksoną 1)per.vyksta priešpriešos tarp artumo ir vienumos krizė. Esu tuo,kuo įpareigoju save. Ar gali jaunuolis dalytis savo tapatumu su kitu,kad mes užimtų aš vietą,galvojant apie dabartį ir ateitį. Nesugebėjimas užmegzti artimus santykius sukelia psichologinę vienumą,kuri nelabai pageidautina ir nereikalinga asmenybei. Krizės tinkamo įveikimo rezultatas-žm.sugebėjimas tikrai mylėti ir būti mylimam. 2)per.no(ras perduoti patirtį, rūpinimasis šeima. Priešpriešos tarp atsinaujinimo ir sąstingio krizė. Atsinaujinimas susijęs su kūrybiškumu, produktyvumu ir noru vadovauti naujajai kartai. Brandai reikia priklausiančiojo-žm.kurio atžvilgiu būtum subrendęs. Ji reikalauja globoti bei puoselėti tai kas yra aplinkui-mintis, daiktus ir žmones. Jei nėra tam tikro atsinaujinimo suaugusysis patiria nuobodulį, apatiją, skurdžius tarpasmeninius santykius. Tinkamo krizės įveikimo rezultatas-sugebantis globoti, dalyvaujantis visuomenės gyvenime žmogus. Vidinio nusivylimo jausmą senatvėje patiria asmuo kuris jaučiasi nepakankamai panaudojęs savo talentą nesukūręs prasmingu santykių ir žinodamas kad jau vėlu tai padaryti.

Pedagoginės psichologijos objektas, dalykas, tikslai, uždaviniai. Raidos ir pedagoginės psichologijos ryšys. Ugdymo/si ir psichinės raidos santykis. Mokymo, mokymosi ir išmokimo samprata.

8. Ped. psichologijos objektas, tikslai. Ugdymo/si ir psichinės raidos santykis
Ped. psich. - mokslas apie individų mintis ir elgesį, susijusius su mokymu/si. Jos pagr. Tikslas- suteikti mokytojams info, kuri padėtų mokytojams daryti išmintingas išvadas. Ped. Psich. Gali paaiškinti daug praktinių ugd dalykų. Ji pateikia svarbių minčių apie mokymąsi ir apie šeimos komercinės bei gamybinės veiklos, visuomenės įtaką mokymuisi. Ji siejasi ir su švietimo valdymu, programų sudarymu, konsultavimu, bei kt ped veikla. Tačiau daugiausia ped psich nagr mokymo/si klasėje procesus. Mokymo procese iškyla 5 svarb uždav.: 1) pasirinkti tikslus 2) suprasti mokinių savybes 3) suprasti mokymo proceso ir motyvacijos esmę ir remtis šios esmės samprata 4) pasirinkti ir taikyti mokymo metodus 5) įvertinti mokinių išmokimą. Kiekvienas iš šių uždav kelia problemų tiek mokytojams, tiek jų mokiniams. Ped psich gali padėti mokytojams, kurie stengiasi kuo geriau išspręsti šias problemas.

Patiko (20)

Rodyk draugams

Rašyk komentarą