BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

psixo

11. Emocijos ir jausmai, jų rūšys. Emocijų teorijos.

Emocijos – tai trumpalaikiai situaciniai išgyvenimai, kurie parodo, kaip žmogus vertina situaciją su jo poreikių patenkinimu tuo metu.

Emocijas sudaro:

1) fiziologinis sužadinimas,

2) išraiška,

3) sąmoningas išgyvenimas.

Emocijų klasifikacija (pagal K.Izardą):

1) susidomėjimas ir susijaudinimas,

2) džiaugsmas,

3) nuostaba/nustebimas,

4) skausmas ir kentėjimas,

5) pyktis,

6) pasibjaurėjimas,

7) panieka,

8) baimė,

9) gėda,

10) kaltė.

Em. ypatybės:

1) teigiamos (džiaugsmas) ir neigiamos (baimė, pyktis);

2) emocijų stiprumas priklauso nuo dirgiklio:

3) emocijos trukmė (trumpalaikė ir ilgalaikė).

Tik ką gimęs kūdikis išreiškia neigiamas emocijas. Pirmo mėnesio pabaigoje atsiranda ir teigiamos emocijos. Trečią savaitę pasirodo šypsena, smagumo, pasitenkinimo išraiška. 6-8 mėn. atsiranda juokas. Em. komponentai: fiziologinis susijaudinimas (kūno reakcijos-stipriau plaka širdis), emocijų išraiška (mimika, kūno judesiai), sąmoningas emocijų išgyvenimas.

Emocinės būsenos: afektas, aistra, baimė, empatija, frustracija – psichinė būsena sukelta objektyviai neįveikiamų sunkumų ar kliūčių, nerimas, stresas, užuojauta.

Jausmai yra žmogaus santykio su pažįstamais daiktais, reiškiniais, kitais žmonėmis ir pačiu savimi išgyvenimai. Jausmai būdingi tik žmogui. Mes galime jausti kaltės, džiaugsmo, nustebimo, atradimo, baimės, gėdos, meilės ir kt. jausmus. Emocijų ir jausmų skiriamasis bruožas yra jų išgyvenimas. Kiekvieną jausmą išgyvename skirtingai. Tai priklauso nuo to, dėl ko kilo vienas ar kitas jausmas. Jausmai skirstomi:

1) atsakomybės;

2) moraliniai, atspindi žmogaus santykį su kitais žmonėmis ir pačiu savimi (kaltė, atsakomybė, sąžinė ir kt.);

3) estetiniai, kyla suvokiant reiškinius, kuriuose yra estetinės vertybės (didingumo, kilnumo, tragiškumo);

4) intelektiniai, susiję su protu (nustebimas, smalsumas ir kt.);

5) darbo ar praktiniai (pareiga, sėkmės troškimas);

6) religiniai.

Jausmai: aukštesnieji (juos skatina visuomeniniai veiksniai) ir žemesnieji (susiję su biologiniais organizmo poreikiais). Jausmų teorijos. Vieningos jausmų teorijos psichologijoje dar nėra sukurta. XIX a. pabaigoje atsirado Džeimso- Langės periferinė jausmų teorija (Dirgiklio suvokimas → kūno reakcija→ emocijos išgyvenimas). Pasak šios teorijos, emocijų atvejais pirminis reiškinys yra organizmo fiziologiniai vegetatyviniai pasikeitimai dėl išorės poveikių įtakos (širdies darbo, kraujo apytakos, kvėpavimo, vidaus sekrecijų liaukų). O emocijos esančios šių pasikeitimų atspindys (pirmiau žmogus sukanda dantis, sugniaužia kumščius, o tik vėliau jam pakyla pyktis). Cannon‘o- Bard‘o emocijų teorija: Emocijų išgyvenimas nepriklauso nuo organizmo reakcijų, nors ir vyksta kartu su jomis. St. Schachterio dviejų veiksnių teorijos schema: emocijai išgyventi yra būtinas organizmo sužadinimas ir jo pažintinis įvardijimas. 12. Pažintinės ir psichosocialinės raidos ypatumai viduriniojoje vaikystėje. Viduriniąja vaikyste arba mokykliniais metais vadinami 7-11 vaiko gyvenimo metai. Šiuo laikotarpiu tobulėja vaiko loginis mąstymas, suvokimas, lavėja vaizduotė, dėmesys ir atmintis, kalbiniai sugebėjimai, plečiasi žodynas, vaikas vis geriau išmano gramatiką. Viduriniojoje vaikystėje vaikas pradeda geriau suprasti kitų žmonių požiūrį bei nuomonę ir gali palyginti savo asmeninę nuomonę su šeimos ir už jos ribų esančiomis nuomonėmis. Bendraujant taip pat susipažįstama su taisyklėmis ir normomis, kurios atitinka mąstymo moralę, kurią siūlo ir patvirtina kiti. 9-10 m. vaikas jau teisingai supranta priežastinius ryšius tarp įvykių. Vid.vaikystės metu vaikas gali vis geriau koncentruotis tam tikrai užduočiai, jį mažiau blaško, atitraukia pašaliniai stimulai. Žaisdami kartu, mokyklinio amžiaus vaikai sukuria savitą subkultūrą, kuri vadinama vaikų visuomene. Mokyklinio amžiaus vaikai darosi vis mažiau priklausomi nuo savo tėvų kasdienės priežiūros, vis daugiau už savo elgesį turi atsakyti patys. Tėvų vaidmuo mažėja, bet kartu didėja bendraamžių įtaka. Augdamas vaikas pradeda suprasti, kad ginčus galima spręsti žodžiais, o ne muštynėmis. Vaikų visuomenėje svarbiausios taisyklės yra tos, kurios reguliuoja elgesį. Jas vaikai kuria patys, spontaniškai ir jų sutartinai laikosi. Aš vaizdas visą laiką kinta, nes vaikas nuolat susiduria su nauja informacija, taip vis daugiau galvoja apie save ir jį supantį pasaulį, vi geriau suvokia savo priklausomybę tam tikrai lyčiai ir tai, kad jis kaip asmenybė yra unikalus. Aš vaizdas apibūdinamas konkrečiais pastebimais dalykais, tokiais kaip vardas, išorinė išvaizda, turimi daiktai ir tipiškas elgesys. Vaikai apibūdindami save, jau pabrėžia vidines psichologines dispozicijas. Augant vaiko savigarbos jausmas labai kinta. Pradžioj vaikų savigarba vis mažėja, nes iš pradžių maži vaikai save vertina pernelyg aukštai, neįvertindami kitų asmenų požiūrio į juos ir objektyvių laimėjimų.

Psichologija yra mokslas apie žmogaus ir gyvūnų psichikos faktus, dėsningumas ir mechanizmus.

Pasąmonė – tai psichikos procesai, būsenos, kurių vyksmo bei juos sukeliančių tikrovės reiškinių įtakos žmogus nesuvokia.

Sąmonė – tai atviras ir tikras ryšys su tikrove, leidžiantis pažinti gamtinę ir socialinę aplinką bei reguliuoti savo elgesį. Sąmonėje į visumą jungiasi (integruojasi) visi psichikos reiškiniai: jutimai, suvokiniai, vaizduotė, jausmai, mąstymas ir kt. Sąmonė yra aukštesnioji psichikos forma, būdinga tik žmogui.

Savimonė – tai savęs išskyrimas iš aplinkos, savo santykio su pasauliu, savęs kaip asmenybės, savo poelgių, veiksmų, minčių, jausmų, norų ir interesų vertinimas.

Psichikos reiškiniai skiriasi savo pastovumu ir vaidmeniu asmenybės veikloje. Pagal tai jie skirstomi į tris rūšis: psichikos procesus, psichines būsenas ir psichines ypatybes.

Psichikos procesai – tai dinamiški, dažnai besikeičiantys reiškiniai, kurie prasideda veikiant išorinėms arba vidinėms paskatoms ir baigiasi joms nutrūkus. Jie dar skirstomi į pažinimo , jausmų ir valios procesus.

Psichinės būsenos – tai reiškiniai, šiek tiek pastovesni nei psichikos procesai. Jie susiję su psichosomatiniai pakitimais, palaikančiais sąlygiškai pastovų psichikos veiklos lygį. Psichikos būsenomis galima laikyti darbingą nuotaiką, energijos didėjimą sporto varžybose, įkvėpimą meninėje kūryboje, įtampą ypač sunkaus ir rizikingo darbo sąlygomis ir pan.

Psichinės savybės – tai sąlygiškai pastovūs reiškiniai, pasikartojantys atskiriems individams sąveikaujant su tikrove ir nepriklausantys nuo konkrečių poveikių. Jų santykinį pastovumą lemia įgimtos anatominės ir fiziologinės individo ypatybės, taip pat jo atmintyje per patirtį užfiksuoti pastovūs elgesio modeliai. Psichinėmis savybėmis laikomos žmogaus temperamento ypatybės (impulsyvumas, jautrumas ir pan.), gabumai ir sugebėjimai ( gabumai muzikai, matematikai, technikai ir kt.).

SĄMONĖS BŪSENOS

1. Miegas ir sapnai .

2. Svajonės, fantazijos, meditacija.

3. Hipnozė – padidėjęs įtaigumas, kai hipnotizuotojo įkalbinėjimai ir nurodymai gali sukelti tam tikrus žm. veiksmus, suvokinius arba prisiminimus.

4. Būdravimas.

PSICHOLOGIJOS MOKSLO ŠAKOS

Bendroji psichologija teoriškai ir empiriškai tiria bendruosius psichikos dėsnius, įvirtina svarbiausias psichologijos sąvokas, kuria jų sistemą, pagrindžia tyrimo principus ir metodus.

Diferencinė psichologija tiria individų ir jų grupių skirtumus, tų skirtumų priežastis ir padarinius.

Raidos psichologija tiria dėsningus kiekybinius ir kokybinius psichikos procesų pokyčius filogenezėje ir ontogenezėje (tiria žmogaus psichinių procesų raidą nuo prasidėjimo iki mirties).

Pedagoginė psichologija tiria psichikos reiškinius ir dėsnius, kurie pasireiškia žmogaus mokymo(si) ir auklėjimo procese, padeda nustatyti efektyvius asmenybės ugdymo metodų kriterijus. Ji glaudžiai susijusi su raidos ir diferencine (individualių skirtumų) psichologija ir pedagogika.

Darbo psichologija tiria dirbančio žmogaus psichikos veiklos ypatumus.

Organizacijų psichologijos tyrimai apima įvairių sričių darbo organizavimo psichologinius aspektus: gamybinės, ekonominės, karinės, prekybos, komercinės, paslaugų sferos , švietimo ir sveikatos įstaigų ir kt. Ji tiria personalo parinkimo, darbuotojų santykių gerinimo, žmogaus veiklai optimalių darbo vietų įrengimo, nuovargio, darbo motyvacijos ir kt. kl. Tai plati psichologijos šaka , jungianti darbo, inžinerinės ir valdymo psichologijos šakas.

Medicinos psichologija psichologijos žinias taiko medicinoje ligoms nustatyti, gydyti ir profilaktikai. Svarbiausios problemos – medicinos personalo ir ligonio santykiai, ligonio psichologija, psichologinių veiksnių reikšmė ligai atsirasti ir gydyti.

Klinikinė psichologija – tiria žmogaus elgesio sutrikimus, nesugebėjimo prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų, nenormalaus vystymosi atvejus ir priemones, taikytinas tų problemų prevencijai bei terapijai.

Socialinė psichologija tiria psichikos reiškinius, atsirandančius žmonėms bendraujant įvairiose neorganizuotose (atsitiktinėse vienas su kitu nesusijusių individų grupėse, minioje) ir organizuotose grupėse.

Juridinė psichologija tiria tokios žmonių psichikos veiklos dėsningumus ir mechanizmus, kuri reiškiasi teisės reguliuojamų santykių sferoje ( liudytojų parodymų ir tardytojų psichologija ir pan.), dalyvavimo nusikaltime diagnostika, teismo ir tardymo darbas (šakos: kriminalinė psichologija, teismo psichologija, perauklėjimo psichologija ir kt.).

Specialioji psichologija tiria dėl įgimtų ar įgytų nervų arba kūno sistemos trūkumų sutrikusios psichinės raidos žmones: aklų ir silpnaregių (tiflopsichologija), kurčių ir neprigirdinčių (surdopsichologija), silpnapročių (oligofrenopsichologija), lėtesnės psichikos raidos ir sutrikusios kalbos vaikų psichiką.

Karo psichologija tiria įvairių karinės veiklos rūšių psichologinius ypatumus, kuriuos lemiavisuomeninės istorinės sąlygos, karo technikos lygis, kareivio ir karių kolektyvo savybės, karinio rengimo metodai. Karo psichologija sudaro rekomendacijas, kaip tobulinti karių pažinimo, atrankos, mokymo, aulėjimo teoriją ir praktiką, rengti karius ir vadus.

Sporto psichologijos objektas – sportinės veiklos ir sportininko asmenybės psichologiniai ypatumai. Svarbiausias sporto psichologijos teorinių ir praktinių tyrimų uždavinys – padėti optimizuoti sportinę veiklą, kuriai būdinga dalyvių lenktyniavimas, ir tai, kad ją reglamentuoja tam tikros taisyklės, vertina visuomenė.

PSICHOANALIZĖ

Atsirado XIX a. pab. Ji ėmė tirti žmogaus potraukius, poreikius, emocijas. Ši teorija žmogaus psichikos gyvenimo vyraujančiu pradu laikė įgimtus potraukius, o svarbiausiu – seksualinį potraukį – libido.

Z.Freudo nuomone, yra trys asmenybės teoriniai komponentai: id, ego ir superego:

1.Id yra mūsų pasąmonės impulsų šaltinis, siekiantis patenkinti mūsų poreikius, veikia pagal malonumo principą, kuris reiškia, kad asmuo nori to, kas atrodo malonu ir žavu, ir nori to dabar (verkiantis kūdikis).

2.Prasidėjus ego raidai, vaikas pamažu sužino, kad egzistuoja ir kiti žmonės ir kad kai kada tenka palaukti, kol jo norai bus įvykdyti. Ego veikia, remdamasis realybe.

3.4-5 m. vaikui prasideda Superego raida, nes jis pradeda tapatinti save su tėvų moraliniais standartais.

Ego turi spręsti konfliktus tarp Id ir Superego.

Pagrindiniai gynybos mechanizmai.

Regresija – kai asmuo pradeda elgtis kaip jaunesnis asmuo. Suaugęs žmogus gali tapti pernelyg priklausomas nuo savo tėvų, vaikas gali pradėti kalbėti kaip kūdikis.

Represija – kai kokia nors mintis arba prisiminimas išstumiami iš sąmonės, nes žmogui pernelyg sunku su jais gyventi (žiauriai tėvų baudžiamas vaikas įsitikinęs, kad tėvai jį labai myli).

Sublimacija – trokštamo, bet nepasiekiamo ar draudžiamo potraukio pakeitimas socialiai priimtinu.

Projekcija – siekimas matyti nemalonų savo asmenybės bruožą kituose žmonėse.

Introjekcija – kitų žmonių vertybių perkėlimas į save, siekiant sumažinti savo nerimą.

Izoliacija.

Intelektualizacija – kelianti nerimą situacija nagrinėjama tik teoriškai.

Racionalizacija – įvykis, dėl kurio asmuo jaučia kaltę, aiškinamas pseudo protingai, tai padeda nuslėpti savigarbai kenkiančius savo norus ir poelgius.

Freudas skyrė gyvenimo ir mirties instinktą.

Humanistinės psichologijos pažiūros į asmenybę ir jos ugdymą

Humanistinė psichologija atsirado apie 1960m. kaip individualaus psichologų ir psichoterapeutų darbo su žmonėmis, jų mokymo mokyklose patirties apibendrinimas. Jos kūrėjai Maslow,1954; Rogers, 1967; Combs, 1967 ir kt. atsisakė asmenybės psichoanalitinio biologinių instinktų ir vidinių konfliktų iškėlimo. Jie vertino dvasinę žmogaus prigimtį ir bendražmogiškąsias vertybes. Šie psichologai, pagrindiniu savo tyrimų objektu laikydami vientisą asmenybę, žmogų išryškino kaip esybę, apdovanotą laisvę, kūrybinėmis galiomis, sąmoningumu, poreikiu suteikti savo buvimui dvasinę prasmę. Humanistinės psichologijos tikslas – padėti žmogui priimti ir įsisąmoninti visą savo patyrimą, koks jis bebūtų , kartu pozityviai augti, išlaikyti savipildą. Ši psichologijos kryptis padeda suprasti, kad asmeniui būdingas pastovus tapimas asmenybe, kad asmuo yra aktyvus, autonomiškas, linkęs sąmoningai pasirinkti, galintis prisitaikyti ir kintantis, ‘nuolat tampantis’.

Asmenybės samprata C.Jungo analitinėje psichologijoje

C.Jungas (1875-1961) teigė, kad be seksualinių, agresijos, alkio, troškulio instinktų, siekiama ir individuacijos. Tai vidinė autonominė jėga, kuri stumia mus siekti vientisumo. Ji skatina mus išpildyti save, rasti savastį ir gyvenimo prasmę.

ungas teigia, kad žmogaus psichika sudaryta iš kelių autonominių, bet tarpusavyje susijusių sistemų: sąmonės, asmeninės ir kolektyvinės pasąmonės. Kolektyvinę pasąmonę sudaro ta psichikos dalis, į kurią neįeina asmeninė patirtis, tai dvasinis žmonijos palikimas, kurį paveldi kiekvienas gimstantis žmogus. Asmeninę pasąmonę sudaro visa tai, ką asmenybė kažkada turėjo sąmonėje, ir sąlygiškai lengvai gali vėl grąžinti į sąmonę. Arčiausiai išorinio pasaulio yra sąmonė, į kurią įeina mokslo idėjos, pasalio pažinimo sistemos, didžiosios religijos, civilizuoto elgesio tradicijos. Sąmonė kasdien plečiasi, panaudodama keturias savo funkcijas: mąstymą, intuiciją, jausmus ir jutimus. Be to, Jungas išskiria dvi nuostatas santykyje su pasauliu. Intravertinės nuostatos asmenybės aiškina pasaulį pagal tai, kaip jis veikia juos, yra daugiau susitelkę į savo vdinį pasaulį, jiems yra pavojus netekti ryšio su išoriniu pasauliu. Ekstravertinės nuostatos asmenybės labiau veikia išorinį pasaulį, turi daugiau socialinių kontaktų. Jiems gali kilti problemų dėl nuošalyje palikto vidinio gyvenimo.Sąmonės centrą sudaro ego, pačios asmenybės išgyvenimas, patyrimas. Jis suteikia sąmonei pastovumą ir kryptį, sudaro sąlygas sąmoningai planuoti, analizuoti, valingai veikti.

GEŠTALTPSICHOLOGIJA

(XIXa.pab.)

Gestalt iš vok. K. – pavidalas, struktūra. Pavidalo psichologijos sąvokų sistema susiformavo tiriant ir nagrinėjant pirmiausia suvokimo procesus . Iš pradžių šios psichologijos krypties atstovai suvokimo procesus tyrė naudodami beveik tik dvimates geametrines figūras. Jie padarė išvadą, kad suvokimo procesas – tai regėjimo lauko pertvarkymas į “gerą” pavidalą, atitinkantį vidines organizmo tendencijas. Šie suvokimo psichologijos dėsniai buvo pritaikyti ir mąstymui. Staigų naujų santykių suvokimą ir pritaikymą uždaviniui spręsti Kohleris pavadino įžvalga. Pagrindą pavidalo psichologijos teorijai atsirasti davė naujos gamtos mokslų (fizikos) idėjos.

KOGNITYVINĖ TEORIJA

Kognityvinė teorija pabrėžia, kad individas mąsto ir renkasi. Ypač domisi tais atvejais, kai mąstant sukuriamas naujas elgesio būdas. Jie mažiau analizuoja motyvus ir elgesio pasekmes. Jų dėmesio centre yra kiekvieno žm. aktyvus mąstymas.

Piaget (1896-1980) nustatė, kad pagr.psich.procesai, lemiantys vaiko pažintinę raidą, yra adaptacija (asimiliacija , akomodacija), o vyraujantis principas – pusiausvyros.

Asimiliacija – tai naujos probleminės situacijos įjungimas į kitas situacijas, kurias vaikas gali išspręsti, nekeisdamas jau turimų veiksmo schemų.

Akomodacija – tai turimų schemų pakeitimas naujam uždaviniui spręsti. Vykstant akomodacijai, intelektualinė organizacija turi pasikeisti, kad galėtų priimti naują idėją.

Pusiausvyra reiškia tokį asimiliacijos ir akomodacijos tarpusavio santykį, kuris įgalina adaptaciją.

KOGNITYVINĖS RAIDOS STADIJOS PIAGET TEORIJOJE

Amžius Stadija Būdingi požymiai Pagrindiniai paaiškinimai

Nuo Sensomo- Vaikas aplinkai pažinti Vaikas įsisąmonina, kad

Gimimo torinė naudoja jutimus ir mo- objektai egzistuoja ir ta-

Iki 2 m. torinius sugebėjimus. Šis da, kai jis jų negali ma-

periodas prasideda reflek- tyti (objektų pastovumo

sais, o baigiasi snsomoto- supratimas); pradeda pri-

rinių sugebėjimų komple- siminti ir įsivaizduoti.

sine koordinacija.

2-6 m. Ikiopera- Vaikas pasauliui pažinti Vaizduotė labai išlavėjusi.

cinė naudoja simbolinį mąstymą, Vaiko mąstymo centraci-

taip pat ir kalbą. Mąstymas ja ir egocentrizmas ma-

yra egocentriškas. ja, jis pradeda suprasti

kitų požiūrį.

7-11 m. Konkrečių Vaikas supranta ir taiko Naudodamasis loginiais

operacijų logines operacijas ir prin- sugebėjimais, vaikas mo-

cipus savo patirčiai ar su- kosi suprasti masės, svo-

vokimams paaiškinti. rio, skaičių tvermės dės-

nius ir kitas konkrečias

sąvokas.

Nuo Formalių Paauglys arba suaugęs Suprantama, kad yra daug

12 m. operacijų žmogus sugeba mąstyti atsakymų į vieną klausi-

abstrakčiomis ir hipoteti- mą ir daug klausimų kiek-

nėmis sąvokomis. Paaug- vienam atsakymui. Dėme-

lys dažnai pervertina savo sio centre dažnai būna eti-

naują sugebėjimą ir yra lin- niai, politiniai, socialiniai

kęs manyti, kad niekas taip niai klausimai.

gerai ir giliai nesupranta

vykstančių pasaulyje proce-

sų kaip jis.

Biheviorizmas

XX a. pradžioje Watsonas (1878-1958) pareiškė, kad jei psichologija siekia būti tikru mokslu, tai psichologai turi tirti ir analizuoti tik tai, ką jie gali tiesiogiai matyti ir išmatuoti(elgesys ,duh!).

Bihevioristai daugiausia dėmesio skiria tam, ką žmonės daro ir kokios konkrečios aplinkybės priverčia juos vienaip ar kitaip pasielgti. Psichoterapeutai, kurie vadovaujasi šia teorija, nori išsiaiškinti, ką galima pakeisti artimiausioje aplinkoje, kad pasikeistų problemiškas elgesys.

Pagrindiniai biheviorizmo dėsniai atskleidžia tarpusavio ryšius tarp įvykių, arba, kalbant bihevioristų terminais, tarp stimulo ir reakcijos. Pvz., jei alkanas šuo užuos maistą (stimulas), jam išsiskirs seilės (reakcija).

Klasikinė sąlyginė reakcija. Pavlovo eksper. Stimulo ir reakcijos tarpusavio ryšys. Eksper su šunimi. Įjungdavo šviesą prieš paduodant šuniui maistą. Kelis kartus pakartojo. Galų gale tik įjungus signalus, šuniui imdavo skirtis seilės, nors maisto ir nebūdavo.

Operantinis sąlygojimas. Skinneris 1904 teigė, kad mokantis žmogui svarbesnis operantinis sąlygojimas. Tai mokymasis, kai žmogus arba gyvūnas linkęs atlikti arba neatlikti veiksmą atsižvelgiant į tai, ar jis anksčiau buvo už tai skatinamas, ar baudžiamas.

PSICHIKOS RAIDA

Filogenetinė psichikos raida atsiskleidžia tiriant įvairias gyvų organizmų raidos stadijas pasiekusių individų elgesį. Kuo aukštesnė raidos stadija, tuo įvairesnis elgesys, gyvenimo būdas. Skiriamos kelios elgesio rūšys:

Taksis. Tai gyvūno kūno orientacija arba judėjimas nuolatinio dirgiklio atžvilgiu, jo reakcija į fizinius arba cheminius poveikius (drugeliai skrenda į šviesą, tarakonai bėga).

Refleksas. Tai organizmo reakcija į gyvybiškai reikšmingą dirgiklį. Reakcija į maistą – seilių išsiskyrimas; įsidūrus arba nudegus – rankos atitraukimas. Tokia reakcija įgimta ir vadinama nrsąlyginiu refleksu.

Instinktas. Pvz., paukščiai skrenda į pietus ir pan., erkė reaguoja į sviesto rūgštį ( žinduolių odos liaukos). Instinktyvūs veiksmai pavekdėti, jų nereikia išmokti.

Išmokimas. Tai veiksmo ir elgesio suvokimas kartojantis situacijai, t.y. individualios patirties įgijimas. Taip susidaro įgūdžiai, įpročiai ir kt.

Intelektiniai veiksmai. Tai elgesys, susijęs su sugebėjimu susivokti naujoje, neįprastoje situacijoje, naujų uždavinio sprendimų radimas ir taikymas.

Ontogenetinė psichikos raida - žmogaus raida, apimanti individo gyvenimą nuo apvaisinimo iki gyvenimo pabaigos. Asmenybės psichikos raidai reikšmingos krizės , kurios pasireiškia pereinant iš vieno tarpsnio į kitą, pasikeitus individo socialiniam statusui: pradėjus vaikščioti, kalbėti, eiti į mokyklą, lytiškai bręstant, sukūrus šeimą, išėjus į pensiją ir pan.

E. Eriksonas skyrė 8 žm. gyvenimo stadijas:

1. Sensorinė 0- 1,5 m. Pasitikėjimas / nepasitikėjimas

2. Muskulinė 1,5 – 3m. Autonomiškumas / gėda, abejonė

3. Lokomotorinė 4-6 m. Iniciatyvumas / pasyvumas, kaltės j.

4. Latentinė 7-11 m. Meistriškumas / menkavertiškumo j.

5. Paauglystė 12-18 m. Tapatumas / vaidmenų maišatis

6. Pirmoji branda 19-25 m. Intymumas / izoliacija

7. Vidutinis a. 25-65 m. Generatyvumas / sąstingis

8.Vėlesnė branda nuo 65 m. Integralumas / neviltis.

ASMENYBĖ

Asmenybė – tai žmogus, pasiekęs pakankamai aukštą fizinio, psichinio ir socialinio išsivystymo lygį, kuris leidžia jam elgtis neatsižvelgiant į situacijas, vadovaujantis esminiais gyvenimo principais ir įsitikinimais.

ASMENYBĖS BRANDOS KRITERIJAI IR POŽYMIAI

PSICHINIO BRANDUMO KRITERIJAI

Freudas: subrendęs žmogus yra tas, kuris sugeba mylėti ir dirbti.

.

Allport: brandaus žmogaus požymiai:

1) Išsivysčiusi savimonė – suvokia savo esmę, savybes ir vaidmenį.

2) Sugebėjimas šiltai bendrauti su kitais. Nesubrendęs žmogus laukia meilės iš kitų.Subrendęs pats myli.

3) Savęs pripažinimas. Priima save pozityviai, nebijo nepasisekimų, save kontroliuoja, moka palaukti, moka apeiti kliūtis. Nebrandus nemoka kontroliuoti įniršio, gailisi savęs.

4) Realus tikrovės supratimas ir sumanumas. Brandus žmogus neiškreipia tikrovės taip, kaip jam patogiau.

5) Savęs pažinimas ir humoras. Humoras – galimybė pažvelgti į save tarsi kito akimis.

6) Gyvenimo filosofija. Gyvenimo prasmės klausimai, gyvenimo siekiai. Brandus žmogus žino, ko jis siekia ir ko jis nori.

Maslow: brandus žmogus turi kokią nors misiją gyvenime.

Adleris: brandumas nustatomas pagal visuomeninį jautrumą (simpatiškumą, draugiškumą gyvoms būtybėms, jų pažiūrų ir idėjų vertinimą, savo idėjų neprimetimą). Sieja su demokratiškumu.

Eriksonas: brandžiam žmogui būdinga pasitikėjimas savimi, autonumiškumas, iniciatyvumas, kompetencija, identiškumas, intymumas, kūrybiškumas, vientisumas.

J. Pikūnas:

1. Skirtingas reagavimas: sieja ir su intelekto, ir su socialine raida. Žmogus išmoksta skirtingai reaguoti į įvairias situacijas.

2. Tarpisavio priklausomybė. Mažas vaikas – labai priklausomas, paauglys – nepriklausomas, piktas. Bręsdamas žmogus suvokia, kad negali būti nepriklausomas. Tik pabuvęs nepriklausomu, jis galės suvokti, ką reiškia būti priklausomu. Tarpusavio priklausomybę pirmiausia padeda suvokti meilė.

3. Dalyvavimo aktyvumas.

4. Įžvalgus žinių ir patirties pritaikymas.

5. Patirties perdavimas.

6. Jautrumas kitų poreikiams.

7. Konstruktyvios išeitys iš frustracijos.

8. Savikontrolė.

9. Noras imtis atsakomybės.

10. Moralinė branda.

11. Pasitikėjimas savimi.

12. Pusiausvyra tarp racionalumo ir emocionalumo.

13. Gyvenimo filosofija.

Žmogaus tapsmą asmenybe nusako šie kriterijai:

1) Savimonės atsiradimas.

2) Savarankiškumo atsiradimas – asmuo pats priima sprendimus.

3) Pasireiškia tam tikra motyvų hierarchija, atsiranda vyraujantys motyvai, išryškėja vertybinės orientacijos.

4) Pasireiškia atsakomybė už savo poelgius.

Asmenybės sąvokos turinys apima būdingą elgesio stilių, kuris apibrėžia individo prisitaikymą prie gyvenimo sąlygų. Asmenybe laikomas žmogus su ryškiais, paprastai teigiamais, jam būdingais bruožais.

TEMPERAMENTAI

Temperamento savybėms būdinga:

1.Kitaip nei psichinės būsenos, temperamento savybės lieka tokios pačios įvairiausiose veiklos rūšyse, siekiant skirtingų tikslų ( dirbant, sportuojant, žaidžiant ir mokantis).

2.Išlieka reliatyviai pastovios, vienodos visą žmogaus gyvenimą arba didesnę jo dalį.

3.Įvairios žmogaus temperamento savybės jungiasi tarpusavyje ne atsitiktinai, o dėsningai ir sudaro tam tikrą struktūrą, kuri nusako temperamento tipą.

NEPASTOVUS

Pasiduodantis Įžeidus

Nuotaikai gresyvus,

Nerimastingas lengvai su-

Nelankstus dirginamas, per-

Rimtas, sveikos galvosenos mainingas, impulsyvus,

EKSTRAVERTASPesimistas, santūrus Optimistas,

INTROVERTASNelinkęs bendrauti, ramus aktyvus

MELANCHOLIKAS CHOLERIKAS

FLEGMATIKAS SANGVINIKAS

Pasyvus Socialus

Atsargus Draugiškas

Mąslus Kalbus

Taikus Atjautus

Susitvardęs Linksmas

Patikimas nerūpestingas

Pastovaus, santūraus būdo energingas

Ramus neatsargus

Linkęs vadovauti

PASTOVUS

BRUOŽO MATMUO

APIBŪDINIMAS

Emocinis pastovumas

Ramus/ nerimastingas

Saugus/nesaugus

Patenkintas savimi/ savęs gailintis

Ekstraversija

Linkęs bendrauti/ atsiskyręs

Mėgstąs juokauti/ rimtas

Jausmingas/ santūrus

Atvirumas

Lakios vaizduotės/ praktikas

Mėgstąs įvairovę/ mėgstąs rutiną

Savarankiškas/ konformiškas

Sutarimas su kitais

Geraširdis/ negailestingas

Pasitikintis/ įtarus

Paslaugus/nelinkęs bendradarbiauti

Sąžiningumas

Veiksmingas/ neveiksmingas

Rūpestingas/ nerūpestingas

Susivaldantis/impulsyvus

Žmonių elgesyje tie patys bruožai gali reikštis dėl skirtingų motyvų. Vienas sąžiningas todėl, kad nori gyventi dorai, švaria sąžine, kitas taip elgiasi todėl, kad kitiems žmonėms taip atrodytų – testuose tai neatsispindi.

PROF. L. JOVAIŠOS ASMENYBĖS TEORIJA

Jovaiša asmenybę apibrėžia kaip bendrą psichikos struktūrų organizaciją, pasireiškiančią veiklos galimybių, kryptingumo ir būdo ypatumais. Jis išskiria tris sudėtines tarpusavyje susijusias asmenybės struktūros dalis:

1. Asmenybės kryptingumas, kuris atsiskleidžia per jos elgesio motyvus;

2. Asmenybės veiklos formos, kurias lemia temperamentas ir charakteris;

3. Asmenybės galimybės, kurias lemia gabumai ir patirtis.

KRYPTINGUMAS

Motyvacija

GALIMYBĖS BŪDAS

Char.,temp.

Patirtis,

gabumai

ASMENYBĖS

AKTYVUMAS

CHARAKTERIS

Charakteris – tai žmogaus individualių psichikos savybių, nuolat pasireiškiančių tipiškais , savitais jo elgesio būdais, visuma. Tos savybės vad. charakterio bruožais.

Charakterio bruožai išreiškia žmogaus nuostatas į

1. Kitus žmones, kolektyvus (nuoširdumas, pasitikėjimas, jautrumas, pakantumas arba priešiškumas).

2. Darbą (darbštumas, tingumas, punktualumas, stropumas, atsakomybė, kūrybiškumas ir kt.).

3. Daiktus (tvarkingumas, taupumas, nevalyvumas, išlaidumas).

4. Patį save ( kuklumas, išdidumas, savimeilė, savikritiškumas, godumas, drovumas…).

Charakterio bruožai sudaro struktūrą. Atskiri bruožai nėra atsitiktiniai – tarpusavyje susiję, vadinami požymio kompleksais.

Poreikiai ir interesai lemia žmogaus santykį su įvairiomis gyvenimo sąlygomis. Jie nulemia asmenybės sumanymus ir jausmus bei siekimų kryptį.

Intelektas lemia kūrybiškumo, išradingumo , atvirumo naujovėms arba konservatyvumo, inertiškumo, neveiklumo formavimąsi.

Valios savybės – išskirtinė vieta charakterio struktūroje. (Ryžtingumas, atkaklumas, savarankiškumas… ugdo tvirto charakterio asmenybes.

Jausmai – lemia tam tikrus charakterio bruožus, pvz., energingumą, siekiant tikslo.

Temperamentas – lemia elgesio pastovumą, paslankumą, drovumą, darbštumą.

Charakterio savybės

Charakterio pilnumas apibūdina asmenybės turtingumą. Tai visapusiška plačių pažiūrų, besidominti mokslu ir menu, sugebanti bendrauti su skirtingo amžiaus, išsilavinimo žmonėmis. Šiems asmenims būdingi kolektyviškumas, atvirumas, taktiškumas, tolerankiškumas.

Charakterio vientisumas. Charakterio vientisumą apibūdina žmogaus žodžių ir darbų vienovė. Tai aiškių įsitikinimų, aiškiai apibrėžto elgesio žmogus. Jo elgesį galima numatyti. Vientisumo stokojantys žmonės yra nepatikime nei darbe, nei gyvenime.

Charakterio jėgą rodo asmenybės energija. Tai žmogus, mokantis apginti savo įsitikinimus, atkaklus, siekdamas tikslo, ryžtingas priimdamas sprendimus. Charakterio silpnumas pasireiškia žmogaus neryžtingumu, abejojimu.

Charakterio originalumas. Jį rodo bruožai, susiję su žmogaus savitumo pasireiškimais.

Charakterio pusiausvyra. Ji susijusi su priimamais protingais sprendimais sunkiomis aplinkybėmis, be nereikalingų emocijų, jausmų protrūkių.

Charakterio nukrypimai

Hipertiminis nukrypimas. Optimistiškai žiūri į gyvenimą. Energingi, geri veiklos rezultatai. Trokšta veiklos, naujovių. Didelis judrumas ir gera nuotaika – dėl šių savybių rimtai nežiūrima į svarbius dalykus. Dažnai pažeidžia dorovės normas, praranda pareigos jausmą, nejaučia savo kaltės. Aktyvus gyvenimas, tačiau kartais tai tik nevaisingas jėgų eikvojimas.

Epileptoidinis nukrypimas. Lėtas mąstymas, daug dėmesio nereikšmingoms detalėms, dažnai prasiveržia pyktis. Jie irzlūs, kerštingi, nepasitiki kitais, labai užsispyrę. Agresyvūs, linkę konfliktuoti.

Isteroidinis nukrypimas. Būdingas noras atkreipti į save dėmesį, sužavėti savo elgesiu, posakiais, pažadais. Mėgsta girtis gerais arba blogais darbais. Nesuvokia tikrovės ir gali prižadėti neįvykdomų dalykų. Elgesiui būdingas egoizmas, tuštybė, puikybė, nenuoširdumas, aplinkinius provokuojanti elgsena. Emocijų nesubrendimas, priklausomybė nuo kitų.

Silpnavališkumas. Valios silpnumas, ypač kai reikia dirbti arba mokytis. Joks darbas nemėgstamas, dirbama tik esant būtinybei. Lengvai meta mokslus, nesiekia karjeros, negalvoja apie ateitį. Šiuos žmones traukia linksmybės, azartiniai žaidimai, kinas, TV.

Komformistinis tipas. Pasireiškia nasavarankiškumu visiškai atsiduodant kitų įtakai.

Šizoidinis tipas. Įsigilinę į save, mažai dėmesio skiria aplinkai bei žmonėms. Blogai suvokia tai, kas vyksta, siekia primesti kitiems savo nuomonę.

Sensityvus tipas. Baikštus, nedrąsus žmogus, linkęs panikuoti, kilus pavojui. Labai reaguoja į įvairius gandus. Bijo tamsos, kitų žmonių, audros.

Psichasteniniam tipui būdingas neryžtingumas, abejonės, perdėtas atsakomybės jausmas, nepasitikėjimas savimi.

Asteneurotiniam tipui būdingas neatsparumas stresams, nervinei įtampai.

Labilaus tipo atstovams būdinga perdėtas reagavimas į įvairius poveikius. Nuotaikos keičiasi dėl menkiausių priežasčių. Nori bendravimo su žmonėmis, siekia meilės, draugystės.

Cikloidinio tipo atstovams būdingi stiprūs, periodiški nuotaikos svyravimai, sustiprėjęs jautrumas, pesimistinis požiūris į save, savo galimybes, gyvenimą.

SUGEBĖJIMAI IR GABUMAI

Sugebėjimai – tai visuma tokių individualių žmogaus savybių, kurios lemia tam tikros veiklos sėkmę ir pasireiškia savita šiai veiklai būtinų žinių, mokėjimų ir įgūdžių dinamika.

Sugebėjimais vadiname visumą asmenybės savybių, nulemiančių kokios nors veiklos sėkmę.

Sugebėjimai:

1) skiria vieną žmogų nuo kito;

2) padeda pasiekti gerų veiklos rezultatų;

3) nesutapatinami su žiniomis, mokėjimais, įgūdžiais.

Įgimtos ir paveldėtos savybės sudaro tik potencialiasgalimybes sugebėjimams vystytis. Reikia dar išmokti tos veiklos, kuriai sugebėjimai yra tokie ryškūs. Esant geroms įgimtoms užuomazgoms, išmokimas vyksta greičiau ir lengviau.

Užuomazgas sudaro įgimtos, o kai kuriais atvejais ir paveldėtos anatominės – fiziologinės savybės: smegenų struktūra, jutimo organų ypatybės, nervų sistemos funkcionavimo ir kt.

Užuomazgų visuma tam tikriems sugebėjimams vystytis vadinama gabumais.

Sugebėjimų yra įvairių. Todėl jie klasifikuojami.

1) Bendrieji sugeb. Susiję su žmogaus dėmesio, suvokimo, atminties, mąstymo ir kt. psichikos procesais bei asmenybės savybėmis: darbštumu, sąžining., atkaklumu, interesais ir kt.

2) Specialieji – tai sugebėjimai vykdyti kokią nors veiklą (matem., techniniai, literatūr., ped. veiklai).

3) Specifiniai – labai siaurai veiklos rūšiai (absoliuti muzikinė klausa, ypatingi matematiniai sugebėjimai ir t.t.)

Dar sugebėjimai skirstomi psichikos procesų pagrindu.

1. Percepciniai sugebėjimai susiję su erdvinių santykių suvokimu , subtiliu garsų, kvapų, skonio skyrimu, pasireiškiantys pastabumu.

2. Psichomotoriniai sugebėjimai susiję su judesiais, pvz., mašinos vairavimas, kamuolio valdymas sportuojant ir kt.

3. Intelektiniai sugebėjimai. Tai sugebėjimai matematikai, sugebėjimai planuoti, projektuoti, bendrauti su žmonėmis.

Gyvenime bendrieji sugebėjimai kartais patologiškai sumažėja. Tai nedažni atvejai (debilumas ir kt.).

INTELEKTAS

Galtonas (1822-1911) manė, kad žmonių bruožai paveldimi. Ėmėsi bandymų išmatuori įgimtus protinius sugebėjimus. Visur FAIL.

A.Binet (1857-1911). Sėkmingai pritaikė Galtono idėją, kad protinius gebėjimus galima išmatuoti. Binet ir Simonas užsibrėžė nustatyti vaiko protinį amžių (pvz., vidutinio 9m. vaiko protinis amžius yra 9. Tačiau kai kurių devynmečių protinis amžius yra aukštesnis arba žemesnis negu 9). Kūrė įvairias protavimo ir problemų sprendimo užduotis.

Termanas. Pertvarkė Binet testą. Pritaikė ne tik atsilikusiems nustatyti, o išreiškė skaičiais intelekto matą. Pavadino Stanfordo-Binet testu.Praplėtė iki suaugusiųjų versijos.

Sternas šiems testams pritaikė IQ= Protinis amžius*100

Chronologinis amžius

Šiuolaikiniai testai – plačiausiai taikomi WAIS (Wechslerio). Juo nustatoma ne tik bendras intelekto įvertis, bet taip pat atskirai verbaliniai ir neverbaliniai įverčiai. Kai šie du įverčiai ryškiai skiriasi, testuotojui yra ženklas, kad tiriamasis gali turėti mokymosi sunkumų.

Galima skirti dvi intelekto rūšis: fliuktuojantį ir susiformavusį (stabilų). Kintantis (fliuktuojantis) intelektas padeda spręsti naujas neįprastas problemas. Jis apima trumpalaikę atmintį, mąstymo greitį, sugebėjimą įsivaizduoti objektą erdvėje ir t.t. Kintantis intelektas pasiekia viršūnę paauglystėje ir tada pradeda lėtai tolydžiai kristi. Tačiau šio kitimo žmogus pats gali ir nepastebėti, nes išmoksta jį kompensuoti.

Intelektas

Kūdikystė Vaikystė Paauglystė Suaugęs Senatvė

Tai bendras dėsningumas, tačiau galimi ryškūs individualūs skirtumai.

Tuo tarpu susiformavęs intelektas, priešingai, remiasi žiniomis ir įgūdžiais, kultūra. Susiformavęs intelektas apima gebėjimą apibrėžti sąvokas, vartoti žinias, kitus verbalinius (kalbos) sugebėjimus, kurie priklauso nuo patirties ir su amžiumi turi plėtotis.

Patiko (0)

Rodyk draugams

komentarai (2) | “psixo”

  1.   silver dealers rašo:

    It’s really a nice and helpful piece of info. I’m satisfied that you simply shared this helpful info with us. Please keep us informed like this. Thank you for sharing.

  2.   mechanical Pierre Kunz watches rašo:

    nice post!!!!!thankk you for sharing!!!!!

Rašyk komentarą